Kortų dalijimas

Žaidimų kortomis svarbiausia ypatybė – kortos išdalijamos žaidėjams, kurie žaisdami naudoja jas taip, kaip nurodo atitinkamo žaidimo taisyklės. Paprastai kiekvieno žaidimo taisyklės skiriasi, bet jos gali būti ir labai panašios. 

Prieš pradedant žaisti susitariama, kokia tvarka žaidėjai turi sėsti už stalo. Galima sėsti bet kaip, bet geriausia, kai vietos nustatomos burtų keliu. Jeigu draugijos narių patyrimas yra maždaug vienodas, susėdimas neturi reikšmės. Tačiau kartais susėdimo tvarka yra labai svarbus žaidimo veiksnys. Ypač tai aktualu vadinamiesiems poriniams žaidimams, kai žaidėjai sudaro savotiškas komandas, t. y. žaidžia du prieš du, trys prieš tris ir pan. Jeigu tokiu atveju pasitaikytų, kad vienos poros ar komandos žaidėjai būtų labiau prityrę, jie nuolat laimėtų, ir žaidimas taptų neįdomus.

Kortų žaidimas pagrįstas atsitiktiniais matematiniais dydžiais. Kortų kaladėje yra daug, ir tikimybė, jog žaidžiant kada nors pasikartos tokia pati jų išsidėstymo kombinacija, yra tokia menka, kad jos praktiškai galima visiškai nevertinti (išskyrus kai kuriuos specifinius žaidimus). Tad ir žaidėjas, kuris pirmasis renkasi vietą už stalo, nustatomas kaip atsitiktinis dydis. Vienas paprasčiausių būdų yra toks: ant stalo padedama užversta kortų kaladė (užversta – reiškia, kad visų kortų tos pusės, kuriose nupiešti simboliai ir figūros, turi būti nukreiptos į apačią). Po to kiekvienas žaidėjas paeiliui ištraukia iš kaladės po vieną kortą ir atverstą padeda ant stalo. Vietą už stalo pirmasis renkasi tas žaidėjas, kuris ištraukia aukščiausios ar žemiausios vertės kortą. Jeigu žaidimas porinis, pirmojo žaidėjo partneriu tampa ir už stalo sėda prieš jį tas, kurio korta aukščiausia (žemiausia) iš likusiųjų. Kiti du žaidėjai sėda už stalo iš dešinės ir iš kairės pirmajam. Jei keli žaidėjai ištraukia vienodos vertės kortas, jie traukia dar po vieną kortą, o jei reikia, dar ir dar. Galima sugalvoti ir kitokių būdų žaidėjų vietoms už stalo išsiaiškinti. Rekomenduotina vėliau vietomis pasikeisti, bet tai nėra privaloma, jeigu atitinkamo žaidimo taisyklės to nereikalauja.

Prieš dalijant kortas, nustatoma, kas turi tai padaryti. Apskritai žaidimui kortomis būdingi tam tikri veiksmai, sakytume, tam tikras ritualas, susidedantis iš kelių fazių: kortų kaladės paruošimo žaidimui, kortų dalijimo, žaidimo, rezultatų įvertinimo.

Kaladę paruošia ir dalija vienas žaidėjas, kuris vadinamas dalijančiuoju. Kai kuriuose žaidimuose kortas dalija prieš tai laimėjęs ar pralaimėjęs žaidėjas, o kai kuriuose dalijantieji kiekvieną kartą keičiasi paeiliui, bet pirmas dalijantysis paprastai nustatomas burtų keliu, pvz., traukiant kortas iš kaladės. Jeigu keli žaidėjai ištraukia vienodos vertės kortas, traukiama tol, kol paaiškėja dalijantysis. 

Be abejo, yra ir kitokių būdų dalijančiajam nustatyti, pvz., bet kuris žaidėjas iš užverstos kaladės duoda kiekvienam žaidėjui paeiliui po vieną kortą, ir dalijantysis nustatomas kaip ir ankstesniame variante. Arba: kiekvienam žaidėjui paeiliui duodamos kortos tol, kol kuris nors gauna iš anksto nustatytą kortą, pvz., tūzą. Gavęs šią kortą žaidėjas tampa dalijančiuoju. 

Dar vienas būdas: kiekvienas žaidėjas paeiliui nuo užverstos ant stalo kaladės atkelia kelias kortas, ne mažiau kaip tris, ir visi palygina atkeltų kaladės dalių apatines kortas. Dalija aukščiausios ar žemiausios (pagal susitarimą) kortos savininkas. Jei pretendentai keli, žiūrimos kitos iš apačios kortos ir t.t.

Prieš kortas dalijant, jas reikia sumaišyti. Nuo kaladės sumaišymo priklauso kortų išsidėstymas, taigi ir žaidimo rezultatas. Kuo geriau kortos sumaišomos, tuo didesnė tikimybė, kad visi žaidėjai gaus maždaug vienodos vertės kortas, ir laimėjimas priklausys tik nuo žaidėjo sugebėjimų, taigi bus įdomiau žaisti. Reikia stengtis kortas sumaišyti atidžiai. Gerai sumaišytomis kortos laikomos tuomet, kai kaladėje viena šalia kitos atsiranda skirtingų spalvų ir verčių kortos. Suprantama, maišantis žaidėjas neturi žiūrėti maišomų kortų piešinių.

Vienas paprasčiausių kortų maišymo būdų: užversta kaladė iš apačios laikoma rankoje nugarėle į viršų, kita ranka nuo kaladės atkeliama dalis kortų, ir jos pakišamos po likusiomis. Taip daroma keletą ar net keliolika kartų. Arba atvirkščiai: dalis kaladės perkeliama į viršų. Paprastai perkeliama nedaug: trys penkios kortos, pakaitomis dedant jas tai į kaladės apačią, tai į viršų.

Sudėtingesnis maišymo būdas: kaladė perskiriama maždaug pusiau, abi jos dalys dedamos ant stalo, rankų nykščiais kortų galai kiek pakeliami į viršų, kitus galus laikant stipriai prispaustus prie stalo likusiais pirštais. Abi kaladės dalys pasukamos viena į kitą maždaug 70 laipsnių kampu ir pritraukiamos viena prie kitos taip, kad šiek tiek viena kitą dengtų. Po to nykščiai atleidžiami, kortos išsitiesina ir persipina tarpusavy. Kai visos kortos išsitiesina, jos atsargiai sustumiamos į vieną kaladę. Operaciją galima pakartoti. Prityrę žaidėjai šiuo būdu gali taip sumaišyti kortas, kad visos kortos iš abiejų kortų šūsnių persipina pakaitomis po vieną. Praktika rodo, kad šiek tiek pasitreniravus, kortų maišymo meno lengvai išmokstama. Norintys pasipuikuoti prieš draugus žaidėjai šiuo metodu kortas maišo nedėdami jų ant stalo, o laikydami rankose.

Kai kurie žaidėjai maišo kortas primityviau: perskyrę kaladę į dvi dalis, prispaudžia vieną dalį prie kitos ir šiek tiek atpalaidavę, jėga sustumia abi dalis į vieną šūsnį. Šis maišymo būdas yra nerekomenduotinas, kadangi gadina kortų briaunas. Kortos paprastai būna gaminamos iš trijų popieriaus sluoksnių, juos suklijuojant. Šiuo būdu maišant, vienas sluoksnis atplėšiamas nuo kito, ir nukenčia kortų kampučiai.

Kad kitiems žaidėjams nekiltų įtarimo, ar gerai sumaišyta kaladė, ar maišantysis nesudėjo kortų taip, kad, tarkim, dalijant geriausios kortos atitektų jam pačiam (o apsukrūs nesąžiningi žaidėjai taip padaryti geba!), prieš dalijant kortas, kaladė perkeliama. Tuo tikslu užversta kaladė padedama ant stalo. Žaidėjas, sėdintis dalijančiojo dešinėje (žaidžiant dviese – dalijančiojo varžovas), nežiūrėdamas apatinės kortos, atkelia dalį kaladės, padeda šalia likusios kaladės dalies, kurią, taip pat nežiūrėdamas apatinės kortos, uždeda ant ką tik padėtosios. Toks veiksmas paverčia niekais visas dalijančiojo pastangas geriausias kortas duoti sau. Rekomenduojama stengtis perkelti taip, kad kaladė būtų perskirta į maždaug lygias dalis. Blogiausiu atveju kiekvienoje dalyje turėtų būti bent po tris kortas. Kai kurių žaidimų taisyklės reikalauja atkelti ne mažiau kaip keturias kortas. Ši taisyklė itin aktuali per kortų varžybas. Kai kurie žaidėjai mėgsta kelti kaladę, skirdami ją ne į dvi, o į tris, keturias ar dar daugiau dalių. Tai nėra draudžiama, šitaip tik dar geriau sumaišomos kortos kaladėje. Žaidžiant rimtus, vadinamuosius komercinius žaidimus, dažnai duodama perkelti kaladę ne tik dešinėje sėdinčiajam varžovui, bet ir dar kuriam nors kitam.

Kartais perkeliama dar paprasčiau: dalijantysis, laikydamas užverstą kaladę ant delno, ištiesia ją keliančiajam. Šis pastumia dalį kaladės, ir šią dalį dalijantysis pats pakiša po laikomos kaladės apačia. Bet šiuo atveju nesąžiningi žaidėjai kartais sugeba tik imituoti atkeltos kaladės dalies pakišimą po apačia, iš tiesų gi apsukriai padėdami atkeltą kaladės dalį viršuje, taip siekdami, kad maišymo metu palankiai maišančiajam sudėtos kortos išliktų neperkeltos. Todėl geriausia perkelti kaladę padėjus ją ant stalo, ir perkėlus – sulyginti kortų kraštus, kad nesimatytų, kurioje vietoje prasideda atkeltoji į kaladės viršų jos dalis.

Po to kortos pagal atitinkamo žaidimo taisykles išdalijamos žaidėjams. Beveik visų kortų žaidimų esminis reikalavimas: žaidėjai anksčiau, negu leidžia taisyklės, neturi matyti ir žinoti, kokios kortos teko varžovams ir partneriams. Todėl kortos maišomos, perkeliamos ir dalijamos taip, kad nė vienas žaidėjas kito kortų nepamatytų. Todėl ir reikalaujama, kad maišoma, keliama ir dalijama kaladė būtų užversta. Tuo, kad niekas nežino, o gali tik spėti, numanyti ar logiškai apskaičiuoti, kokias kortas turi kiti žaidėjai, ir yra pagrįsta absoliuti dauguma kortų žaidimų.

Dalijama pagal konkrečias vieno ar kito žaidimo taisykles, dažniausiai taip: dalijantysis paima į ranką perkeltą kaladę, kita ranka ima nuo užverstos kaladės viršaus vieną ar kelias kortas ir užverstas padeda ant stalo ties tuo žaidėju, kuriam tos kortos skirtos. Po to lygiai taip padeda kortas ir likusiems žaidėjams. Daugumoje žaidimų priimta, kad kortos dalijamos ratu pagal laikrodžio rodyklę, pirmiausiai duodant jas žaidėjui, sėdinčiajam už stalo dalijančiojo kairėje. Yra žaidimų, kuriuose dalijama prieš laikrodžio rodyklę. Paprastai dalijantysis sau kortas deda paskiausia, bet yra ir išimčių, o yra žaidimų, kuriuose dalijantysis iš viso kortų negauna.

Kiekvieno žaidimo taisyklės nurodo, ar žaidėjams turi būti išdalinta visa kaladė, ar tik jos dalis. Priimta, kad tol, kol žaidimui kortos neišdalintos, žaidėjai jų nuo stalo neima ir nežiūri.

Pagal išankstinį susitarimą, žaidėjas gali atsisakyti perkelti kaladę, lengvai pliaukštelėdamas per ją ranka. paprastai tokiais atvejais žaidėjams duodamos iškart visos kortos, kurias jie turi gauti tame žaidime, pvz., jeigu žaidimo taisyklėse nurodyta dalinti po dvi kortas, iš viso kiekvienam žaidėjui po aštuonias, tai pliaukštelėjus visiems duodama po aštuonias kortas iškart.

Šitoks dalijimas neleistinas, kai Pirmasis pagal gautas kelias kortas (bet ne pagal visas, priklausančias tame žaidime) turi rinkti kozirių spalvą ar daryti kokį nors skelbimą, pvz., žaidžiant porinį „Šešiasdešimt šešių“ variantą, „Kingą“ ir t. t.

Reikia pastebėti, kad toks pliaukštelėjimas prieš dalijimą paprastai nepraktikuojamas žaidžiant rimtus komercinio tipo žaidimus – preferansą, bridžą ir pan. Na, bet tai jau pačių žaidėjų susitarimo reikalas.

Deja, žmogui būdinga klysti. Taip būna ir žaidžiant kortomis. Dažnai dėl neatidumo, dėl praktikos stokos ar dėl kurios nors kitos priežasties žaidėjui nepasiseka padalinti kortų pagal taisykles. Panagrinėkime, kokios pagrindinės klaidos dalijant.

Prieš dalijant kortos nebuvo sumaišytos arba sumaišytos, bet neperkelta kaladė, kortas dalija ne tas žaidėjas, kuriam priklauso tai daryti. Paprastai šiais atvejais vertėtų paprašyti, kad žaidėjas, kuriam priklauso dalinti, sumaišytų kortas, duotų perkelti pagal taisykles ir padalintų iš naujo.

Sumaišyta kortų dalijimo žaidėjams eilės tvarka, kuris nors žaidėjas gavo kortų per daug arba per mažai. Jeigu įmanoma atsiminti, kuriuo dalijimo momentu padaryta klaida, reikia neteisingai padalintas kortas ta pačia eilės tvarka, kaip jos buvo padalintos, padėti atgal į neišdalintą kaladės dalį ir padalinti teisingai. Jeigu klaida pastebėta per vėlai, ir dalijantysis negali atsiminti, kada padarė klaidą, reikia perdalinti visas kortas, prieš tai jas vėl gerai sumaišius ir perkėlus. Galima susitarti, kad žaidėjas, gavęs per mažai kortų, trūkstamą vieną ar kelias paimtų iš to, kuris gavo per daug. Tai paprastai daroma taip: žaidėjas, turintis per daug kortų, savąsias sumaišo, užverstas paskleidžia vėduokle, ir tas, kuriam kortų trūksta, ištraukia iš šios vėduoklės tiek kortų, kiek jam reikia. Šis kortų kiekio sulyginimo metodas taikytinas tais atvejais, kai žaidėjai kortų dar nežiūrėjo, nes žaidėjas, žinodamas, kokių kortų neteko, turi prieš varžovą pranašumą, kadangi ištraukęs kortas žaidėjas tokia informacija nedisponuoja. Be to, kartais atsitinka taip, kad ištraukiamos vertingos kortos, ir jų netekęs žaidėjas pagrįstai būna nepatenkintas. Tad tuo atveju, kai žaidėjai kortas jau pažiūrėjo, tikslinga visas kortas perdalinti iš naujo.

Dalijant atsivertė viena ar kelios kortos, ir žaidėjai jas pamatė (kaip minėta, kortos paprastai dalijamos užverstos, kad niekas nežinotų, kokias kortas kuris žaidėjas gauna). Žaidžiant lengvo pobūdžio žaidimus artimų pažįstamų draugijoje, galima susitarti, kad atvirtusios kortos būtų čia pat įkišamos į dar neišdalintos kortų šūsnies vidurį, o žaidėjams padalijamos kitos kortos, kurios jiems priklauso. Suprantama, jei išdalintos visos kortos, gavę atvirtusias kortas žaidėjai gali nepanorėti, kad jų kortas žinotų kiti žaidėjai, tad gali pagrįstai pareikalauti perdalinti visas kortas iš naujo, ką ir reikia padaryti.

Kaladėje per daug arba per mažai kortų, t. y. ne tiek, kiek turi būti tame ar kitame žaidime. Dažnai tai paaiškėja tik žaidimo metu, kadangi ne visuose žaidimuose išdalijamos visos kortos. Tad geriausia dar prieš žaidimą suskaičiuoti kortas, įsitikinant, kad kaladė teisingai sukomplektuota. Jeigu kortų trūkumas ar perteklius kaladėje paaiškėja žaidimo metu, teisingiausias sprendimas – anuliuoti sužaistų padalijimų rezultatus ir paimti naują kortų kaladę.

Jeigu kuris nors žaidėjas nuolatos daro daug dalijimo klaidų, galima susitarti, kaip jis galėtų būti nubaustas, pvz., baudos taškais ar kaip nors kitaip. Paprastai geranoriškoje draugijoje nekyla didelių konfliktų dėl neteisingai padalintų kortų, ir nesunkiai randamas visiems priimtinas sprendimas. Aišku, geriausia, kai žaidėjai pasistengia būti atidūs ir nedaryti klaidų. Tai yra ir pagarba varžovams. Na, o jeigu vis dėlto nepavyksta klaidos išvengti, rekomenduotinas „universalus vaistas“ – kortų perdalijimas iš naujo.

Žaidžiant kortos dedamos ant stalo pagal tam tikras taisykles, ir tai daroma taip pat paeiliui, pagal laikrodžio rodyklę. Sakoma, kad žaidėjas daro ėjimą arba vaikšto. Jokiu būdu negalima daryti ėjimo anksčiau, negu jį padaro dešinėje sėdintis žaidėjas. Kortų dėjimo ant stalo tvarka žaidžiant yra griežta, kadangi dažnai tai gali turėti įtakos tolesnei žaidimo eigai. Pažeidę šią taisyklę žaidėjai gali būti baudžiami pagal išankstinį susitarimą arba pagal atitinkamo žaidimo taisykles, jeigu jose tai nurodyta.

Kartais kortos dalijamos, imant jas ne nuo kaladės viršaus, o iš apačios, o tai dar labiau apsaugo jas nuo per ankstyvo atpažinimo. Yra kortų su specialia kiauryme centre. Per kiaurymę perkišamas strypelis, kuris garantuoja, kad dalijant kortos iš kaladės bus imamos paeiliui, jų nesukeičiant ir neapgaudinėjant varžovų.

Padalijus kortas, kiekvienas žaidėjas savąsias pasiima nuo stalo ir, nerodydamas kitiems, jas išskleidžia rankoje kaip vėduoklę, kad būtų patogu greitai tarp jų surasti reikalingą kortą. Patogumo dėlei kortų kampuose yra pažymėti kortų simboliai ir sutartiniai raidiniai ar skaitmeniniai jų pavadinimai. Dažnai šios atžymos būna visuose keturiuose kortos kampuose. Rekomenduotina sutvarkyti kortas rankoje pagal spalvas ir vertę didėjančia ar mažėjančia tvarka, bet tai, žinoma, kiekvieno žaidėjo asmeninis reikalas (12 iliustr.). Tiesa, prityrę žaidėjai dažnai sugeba žaidimo metu orientuotis pagal tai, iš kurios minėtosios vėduoklės vietos varžovas paima dedamą ant stalo kortą. Todėl vertėtų žaidimo metu kortų vėduoklės plačiai neišskleisti, galima po kiekvieno ėjimo sukeisti turimas kortas vietomis, tuo apsunkinant varžovams galimybę atspėti, kokios kortos dar liko rankoje.

Susitvarkę kortas, žaidėjai pradeda žaidimą. Ši sąvoka apima įvairias operacijas. Priklausomai nuo to, ko reikalauja vieno ar kito žaidimo taisyklės, žaidėjai arba iškart paeiliui deda ant stalo po vieną ar po kelias kortas (užverstas ar atverstas), arba pirmiausia ką nors sako – skelbia. Negalima sakyti nieko daugiau, negu leista taisyklių. Pvz., negalima klausinėti varžovo ar partnerio, kokias kortas jis turi, negalima vardinti savo kortų, negalima balsu rekomenduoti partneriui daryti vieną ar kitą ėjimą ir t. t. Žaidimo metu neleidžiama žvilgčioti į kitų žaidėjų kortas, rodyti įvairius sutartinius ženklus gestais, mimika ir pan.

Klaidų pasitaiko ne tik dalijant kortas, bet ir žaidimo eigoje. Dažniausiai pasitaikančios žaidimo klaidos:

1. a) žaidėjai daro ėjimus ne iš eilės, t. y. kuris nors sužaidžia anksčiau, negu ateina jo eilė;
2. b) žaidėjas sužaidžia ne ta korta, kuria pagal žaidimo taisykles leistina;
3. c) žaidėjas per apsirikimą sužaidžia ne ta korta, kuria norėjo sužaisti.

Pirmuoju atveju be eilės sužaidęs žaidėjas perspėjamas, o pasikartojus klaidai, gali būti baudžiamas pagal išankstinį susitarimą, pvz., baudos taškais, anuliuojant jo laimėtą padalijimą ar kaip nors kitaip.

Antruoju atveju žaidėjas privalo atitaisyti klaidą, t. y. privalo klaidingai sužaistą kortą pasiimti atgal į ranką ir padėti ant stalo kitą, t. y. tokią, kurios reikia pagal žaidimo taisykles. Suprantama, jei ši klaida paaiškėja sužaidus padalijimą iki galo, nėra prasmės peržaisti padalijimą, paimant visas kortas atgal į rankas. Paprastai toks žaidėjas baudžiamas be jokio išankstino įspėjimo, laikant, kad tą padalijimą jis pralaimėjo, o pralaimėjimo dydis įvertinamas pagal atitinkamo žaidimo vertinimo taisykles. Paprastai žaidėjai daugumos nuomone nusprendžia, kaip konkrečiai turi būti nubaustas toks žaidėjas. 

Suprantama, galima susitarti klaidingą padalijimą peržaisti iš naujo.

Trečiuoju atveju, kai žaidėjas per apsirikimą sužaidžia ne taip, kaip norėjo, o po to čia pat susigrizbęs mėgina padėtą ant stalo kortą atsiimti ir pakeisti kita, žaidimo kortomis etikoje galioja taisyklė, panaši kaip šachmatų „palietei – eik“. Žaidžiant kortomis, priimta laikyti, kad atversta ant stalo korta vadinama „prikalta“. Jeigu šią kortą pamatė bent vienas žaidėjas, atsiimti ir pakeisti kita korta neleidžiama, jei žinoma, tą kortą buvo galima dėti ant stalo pagal atitinkamo žaidimo taisykles. 

Nelaikomos „prikaltomis“ viena ar kelios kortos, jei jos netyčia iškrenta žaidėjui iš rankos. Tuo blogiau jam pačiam, nes varžovai gauna papildomos informacijos, kuri vėliau gali būti jiems naudinga. Bet kartais ir netyčia iškritusi korta laikoma „prikalta“, ir ji lieka gulėti ant stalo. Vėliau gali būti panaudota žaidime jos savininko nuožiūra.

Tiesa, poriniuose žaidimuose kai kada yra naudinga „netyčia“ išmesti kortą ant stalo, tuo suteikiant informacijos partneriui, ir šios informacijos nauda didesnė už žalą dėl to, kad kortą pamato varžovai. Jeigu žaidėjams kyla įtarimas, kad taip daroma specialiai, reikia imtis atitinkamų priemonių.

Paprastai niekas nenori žaisti su žaidėjais, kurie dažnai daro tyčines ar netyčines klaidas.

Dažniausiai žaidimą pradeda dalijusiojo kairėje sėdintis žaidėjas. Jis vadinamas įvairiai: Pirmasis, Pirmoji ranka, Pradedantysis ir t. t. Jeigu žaidžiama keturiese, Pirmojo kairėje sėdintis žaidėjas vadinamas Antruoju (Antrąja ranka), dar toliau – Trečiuoju, o dalijantysis dar vadinamas Paskutiniuoju (Paskutiniąja ranka). Kartais žaidimą pradeda ir Paskutinysis ar kuris nors kitas žaidėjas.

Dalies ar visos kaladės išdalijimas, po to visų ar dalies kortų padėjimas ant stalo pagal tam tikras taisykles, rezultatų skaičiavimas ir jų užrašymas – visas šis ciklas vadinamas padalijimu. Sakoma: „sužaistas padalijimas“; „padalijimą laimėjo žaidėjas A“; „reikia sužaisti šešis padalijimus“ ir t. t.

Sužaidus padalijimą, dažniausiai kortas maišo ir jas iš naujo dalija kitas pagal laikrodžio rodyklę žaidėjas. Kai kada iš naujo dalija pralaimėjęs ar laimėjęs žaidėjas, o kai kuriuose žaidimuose tai visiškai nesvarbu.

Tam tikras, dažniausiai žaidimo eigoje paaiškėjantis ar iš anksto numatytas padalijimų skaičius sudaro vadinamąją partiją.

Svarbiausias tikslas žaidžiant kortomis – laimėti padalijimą ar partiją pagal tam tikras, konkrečiam žaidimui būdingas taisykles.

Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS