Kortų istorija

Daugelis mūsų paėmę į rankas kortų kaladę, dažnai net nesusimąstome, kad toks pasaulyje paplitęs daiktas turi labai seną ir turtingą istoriją. Ilgą laiką kortų kilme niekas rimtai nesidomėjo, tad šiandien jau sunku tiksliai pasakyti, kada ir kaip kortos atsirado. Manoma, kad kortų išradimo prioritetas priklauso Rytų tautoms – kinams ir indams. Viena versijų – jog kortos atsirado iš seno indų karių žaidimo, panašaus į šachmatus. Manoma, kad tai buvo žaidimas keturiems žaidėjams, kai karo žygių sąlygomis buvo naudojamos įvairiaspalvės figūrėlės, kurios vėliau, kad būtų patogiau, buvo paverstos kortomis.

Pirmieji kortų pėdsakai aptinkami valdžios draudimuose (1376 m. Florencijoje). Kiek vėliau tik bažnyčios bei vyriausybės draudimuose galima aptikti kortų plitimo geografijos pėdsakus. Viduramžiais buvo kovojama prieš įvairius žaidimus, taigi ir prieš kortas. Žaidėjai būdavo persekiojami, baudžiami, o kortos naikinamos. Pavyzdžiui, Rusijoje kortuotojams nukirsdavo rankas, išpjaudavo šnerves. Vėliau Petras Pirmasis bausmes sušvelnino, liepęs kortų mėgėjus mušti rimbu. Beje, tai nieko stebėtina: viduramžiais buvo griežtai draudžiamas ir žaidimas kamuoliu – šiuolaikinio futbolo prototipas. Ilgainiui žmogaus noras žaisti nugalėjo, ir įvairūs žaidimai, tarp jų ir kortomis buvo įteisinti.

Pirmosios kortos Europoje atsirado maždaug XIV amžiuje. Manoma, kad jos atkeliavo kartu su pirkliais ir misionieriais. Po gero šimtmečio Prancūzijoje, Vokietijoje jau buvo žinomas šiais laikais egzistuojantis kortų tipas. Iš pradžių kortas gamindavo dailininkai pagal bajorų ir didikų užsakymus. Jas piešdavo ant standaus popieriaus, kartono lapelių. Suprantama, kortų komplektai nebuvo vieni į kitus panašūs. Išmokus graviruoti medį, metalą, pradėtos gaminti klišės, ir kortos imtos dauginti serijiniu būdu. XV amžiuje Vokietijoje kortų gamyba tapo savarankiška pramonės ir eksporto šaka. Dabar plačiai žinomos kortų gamyklos Altenburge, Miunchene, Vienoje, Barselonoje. O anais laikais kortų fabrikų buvo dar daugiau. Kai kurie jų vėliau susivienijo, ir kortų gamyba daugelyje šalių tapo monopolizuota.

Į Lietuvą kortos atkeliavo vėliau. Tik nuo XVIII amžiaus kortų persekiojimas čia kiek sumažėjo. Antrojoje to amžiaus pusėje už žaidimą kortomis jau nebuvo baudžiama, buvo draustas tik azartinis žaidimas iš pinigų.

Tarpukario metais Lietuvoje kortas gamino Kauno „Spindulio“ akcinė bendrovė. Šiuo metu yra žinomos šešios šioje spaustuvėje pagamintos kortų rūšys, o gal būt, jų buvo ir daugiau.

XIX amžiuje Europoje ir Amerikoje paplito lošimo namai, kur šalia biliardo, ruletės, kauliukų buvo žaidžiama ir kortomis. Tokių lošimo namų steigimas bei laikymas buvo ir dabar tebėra labai pelningas. Kai kurie kortų gamintojai specializavosi gaminti kortas tik lošimo namams.

Iki 1940 metų kortos gamintos ir Lietuvoje. Žemiau, iliustracijoje parodytos kelios kortos iš Lietuvoje pagamintų kortų kaladžių*.

*„Kaladė“ – šiaip jau nevartotinas žodis. Kalbininkai rekomenduoja sakyti „malka“. Tačiau žodis „kaladė“ taip paplitęs, kad šioje knygoje jį ir vartosime.

Kortų populiarumas atsispindėjo ir mene bei literatūroje. Prisiminkime A. Puškino „Pikų damą“, L. Kerolo „Alisą stebuklų šalyje“, I. Stravinskio baletą „Žaidimas kortomis“, P. Sezano paveikslą „Žaidėjai“. Apie įvairiausius žaidimus, taip pat ir kortomis, rašė F. Rablė savo knygoje „Gargantiua ir Pantagruelis“.

Iš kortų piešinių šiandien galima daug sužinoti apie tai, kaip gyveno žmonės viduramžiais, ką jie veikė, kaip rengėsi.

Kortos plačiai paplito pasaulyje ir tapo labai populiarios dėl savo universalumo. Tik viena kortų kalade galima žaisti daugybę įvairiausių žaidimų. Šalia paprastų, visiškai nekaltų vaikiškų žaidimų, kaip „Elgeta“ (žmonių vadinamas „Ubagu“), „Kiauliaganys“, „Melagis“, egzistuoja nesudėtinga, bet labai azartiška „Akis“ ar rafinuotas jos variantas „Bakara“, žaidžiamas lošimo namuose kur nors Monte Karle ar Las Vegase; arba pokeris, paremtas didžiule rizika, psichologiniu žmogaus atsparumu ir gudria taktika, o tai sudaro ypatingą atmosferą prie kortų stalo; čia ir vistas, bridžas, skatas, paremti šaltu apskaičiavimu ir nesugriaunama logika.

Roko Bernatonio autorinės "Pelican" kortos

Kortų kaladė – magiškų simbolių rinkinys, nuo seniausių laikų tarnaujantis žmogui pokštams ar rimtam žaidimui, ateities spėjimui, suteikiantis malonumo sėkmingai išsprendus pasjanso galvosūkį. Kortos sugebėjo užkariauti gausybę gerbėjų, suteikdamos emocijų tiek žemiausiems žmonijos sluoksniams kokioje nors smuklėje, tiek jaukiame paprasto miestiečio ar pirklio šeimos rate, tiek lošimo namuose ar kazino, kur per vieną vakarą pralošiami ar išlošiami didžiuliai pinigai, tiek aristokratų salonuose, kur kortos ir dabar yra viena iš priemonių maloniai praleisti laiką. Kortos tapo dažnai sutinkamu ir, deja, kartais neigiamu reiškiniu, susijusiu su apgavystėmis, muštynėmis, žmogžudystėmis. Stiprėjant azartui ir emocijoms, atsitinka taip, kad žaidėjai užmiršta tiesiogines savo pareigas, dėl lengvabūdiškumo ar silpnos valios nesugeba laiku sustoti. Tad nieko keista, kad žaidimas kortomis ir šiais laikais dažnai vertinamas nepatikliai. Bet dar kartą prisiminkime sudėtingus, logika paremtus, reikalaujančius įtempti visą atmintį, jau sportiniais tapusius bridžą, skatą, panagrinėkime Albino Borisevičiaus sukurtus „Piramidę“, „Krepšinį“, kuriuose, be geros nuojautos ir sėkmės, dar reikalingas ir tikslus apskaičiavimas, kai pergalė priklauso ne tik nuo kortų išsidėstymo, bet ir nuo žaidėjų mąstymo, sugebėjimo mintyse apskaičiuoti variantus, ir suprasime, kad žaidimas kortomis gali būti visiškai neblogas užsiėmimas. Be to, kortos dar turi ir tokią teigiamą savybę, kad vienu metu gali žaisti ne vienas ar du, bet keli draugijos nariai. Kai kuriuos žaidimus viena kalade gali žaisti iki aštuonių ar net dar daugiau žaidėjų.

Tad neverta iškart kortų smerkti ar niekinti. Tai juk tik rinkinys įvairiai išpieštų kartono ar popieriaus lapelių, kurie priklausomai nuo atsitiktinio tarpusavio išsidėstymo kaladėje pagal iš anksto nustatytas taisykles naudojami sužadinti tokioms pat emocijoms, kurias sukelia šachmatai, domino ar kiti žaidimai.


Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS