Žaidimų istorija
Įvairūs žaidimai neabejotinai turėjo įtakos žmonių visuomenės tobulėjimui. Juos tiria istorija, etnografija, folkloristika, psichologija, kitos mokslo šakos.
Sunku pasakyti, kada atsirado pirmieji žaidimai. Manoma, kad jiems daugiau kaip penki-šeši tūkstančiai metų. Galbūt žaidimai atsirado kaip religinio kulto apeigų dalis, o gal kaip poilsis po sunkaus pirmykščių laikų darbo. Aišku tik, kad žmogus žaidžia nuo žilos senovės. žaidžia vaikai, dažniausiai kopijuodami suaugusio žmogaus veiklą; žaidžia paaugliai – jų žaidimo elementuose vyrauja noras išsiskirti iš bendraamžių, nugalėti; žaidžia suaugusieji – linksminasi, sportuoja, aktyviai leidžia laisvalaikį.
Jau pirmykščiai žmonės mokėjo daug įvairių žaidimų, kurie laikui bėgant tobulėjo, keitėsi. Daugelis jų mūsų laikus pasiekė, ko gero, gerokai pasikeitę ir nutolę nuo savo pradinių variantų.
Ilgainiui žaidimų vis gausėjo. Dabar neįmanoma jų visų suskaičiuoti. Pagal žaidimo aplinkybes ir pobūdį galima išskirti tam tikras atskirų žaidimų grupes. Vieni žaidimai modeliuoja gamybinę žmogaus veiklą, kiti padeda atsipalaiduoti, aktyviai ilsėtis. XX amžiuje itin išpopuliarėjo sportiniai žaidimai. Žaisdamas žmogus patiria sudėtingus jausmus, kaupia patirtį, mokosi siekti tikslo, jis dažnai priverstas logiškai protauti, siekti pergalės. Tai ypač būdinga sportiniams žaidimams.
Jau gilioje senovėje filosofai įrodinėjo žaidimų naudą. Dažnai žaidimų forma būdavo apmokomi kariai. Kai kuriose pasaulio valstybėse aukštas valstybines pareigas galėdavo užimti tik stiprūs loginių žaidimų žaidėjai.
Senovėje daugelis tautų gyveno viena nuo kitos labai izoliuotai. Kaip išsivystė labai įvairios pasaulio tautų kalbos, taip kiekvienoje tautoje atsirado ir savitų žaidimų. Ir mūsų laikais šalia visame pasaulyje populiarių žaidimų egzistuoja nacionaliniai, žaidžiami tik tam tikrose vietovėse.
Viduramžiais, vystantis prekybai, transportui, žaidimai pradėjo plisti visur, ir šiandien jų įvairovė tiesiog fantastiška. Mokslininkai tvirtina, jog vien Europoje nuo XII amžiaus iki šių laikų buvo ir tebėra keletas tūkstančių stalo žaidimų. Jie taip vadinami todėl, kad žaidžiami ant stalo, daugeliui iš jų reikalingos specialios lentos su tam tikrais žymėjimais, langeliais, linijomis ir t. t.
Žaidimas kortomis taip pat priskirtinas stalo žaidimams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visos kortos ir visi žaidimai jomis panašūs. Iš tikrųjų taip nėra. Vienas anglų atsargos majoras sumanė apvažiuoti pasaulį ir užrašyti visus įmanomus kortų žaidimus. Kalbama, jog šioje medžioklėje jis parodęs tikrą Šerloko Holmso talentą. Deja, mums nežinomas šio majoro vardas, tačiau žinoma, kad jis surinko daugiau kaip 2000 įvairių kortų žaidimų taisyklių. Tai, be abejo, nėra galutinis skaičius. Kaip daug kas pasaulyje užmirštama, ir daugelis viduramžiais žaistų kortų žaidimų taip pat buvo užmiršti, tapo nepopuliarūs, užleido vietą kitiems, įdomesniems. Nemaža žaidimų pasikeitė, ištobulėjo. Šiais laikais irgi atsiranda daug naujų žaidimų. Pasauly gerai žinomi kortų žaidimų kūrėjai Robertas Abotas (JAV), Martinas D. Kruskalas (JAV), Lechas Pijanovskis (Lenkija) ir kiti.
Minėto anglų majoro rekordą viršyti būtų sunkoka. Jis ne tik surinko ir užrašė žaidimų taisykles, bet ir tvirtino, jog visus šiuos žaidimus mokąs žaisti! Paprastai žmonės moka apie dešimtį kortų žaidimų. Labai nedaug yra tokių, kurie moka ir gali žaisti daugiau, o mokantis bent dvidešimt kortų žaidimų jau galėtų vadintis kortų poliglotu.
Kai kurie kortų žaidimai žinomi daugelyje pasaulio šalių. Plačiai paplitęs minėtasis bridžas, daug kur žaidžiami „Šešiasdešimt šeši“, „Tūkstantis“, „Mau mau“, romis, pokeris, preferansas ir kiti. Bet dar daugiau žaidimų yra lokalinio pobūdžio, t. y. žaidžiami tik nedideliame regione. Tai dažniausiai nacionaliniai žaidimai. Galima paminėti vokiškąjį skatą, kuris, beje, tampa vis populiaresnis visoje Europoje. Jam šiek tiek giminingi lietuviškieji „Avinas“, „Kiksas“, prancūzų „Belotė“. Čekai labai mėgsta „Septynakę“, latviai – „Zolitę“, meksikiečiai – „Pedrą“, olandai – „Sloberhansą“ ir t. t. Beveik kiekviena tauta turi savo mėgiamus žaidimus.
Dar viena teigiama kortų savybė: neturint partnerio, galima žaisti ir vienam. Kortų žaidimas vienam žaidėjui vadinamas pasjansu. Pasjansas – tai vienos ar kelių kortų kaladžių dėliojimas tam tikra tvarka pagal nustatytas taisykles. Nemažai šių savotiškų galvosūkių yra gana sudėtingi, ir sėkmingas jų baigimas dažnai reikalauja tikslaus loginio skaičiavimo bei kantrybės. Mėgėjai tvirtina, kad pasjanso dėliojimas padeda pailsėti, nusiraminti. Beje, žinomi pasjansai ir dviem žaidėjams.
Populiariausi žaidimai kortomis yra tie, kuriuos gali žaisti keli žaidėjai, kai atsiranda rungtyniavimas, pergalės siekimas.
Ir vis dėlto žaidimas – ne vienintelė kortų paskirtis. Šiuolaikinio „Taroko“ žaidimo kortų komplektas tik pastaraisiais šimtmečiais pradėtas naudoti žaidimui. Manoma, kad pirmosios šio žaidimo kortos (jos vadinamos Taro kortomis) buvo skirtos burti, spėti ateičiai.
Kortos patraukė ir iliuzionistų bei fokusininkų dėmesį. Labai daug įdomių ir efektingų fokusų kortomis yra sukūręs garsusis armėnų iliuzionistas A. Akopianas ir kiti šio žanro aktoriai. Kortų gamybos įmonės šiandien gamina specialias kortas būrimui, fokusams.
Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS