Kortų Žaidimo Kiauliaganys (Kiaulė) Taisyklės: Kaip Žaisti Kiauliaganį (Kiaulę)?

Šio žaidimo taisyklės taip pat paremtos tik kortų spalvų žinojimu.

Gali žaisti du žaidėjai ir daugiau. Kiekvienas žaidžia individualiai. Kaip ir žaidžiant „Melagį“, tinka visokios kortų kaladės. Suprantama – kuo daugiau žaidėjų, tuo didesne kalade patogiau žaisti. Ši taisyklė tinka visiems žaidimams, kur kaladės dydis nereglamentuojamas.

Kaip visuomet, kaladė sumaišoma, perkeliama ir... kortos žaidėjams nedalijamos, o užverstos plačiai paskleidžiamos ant stalo. Dalijantysis atverčia pirmą pasitaikiusią kortą ir padeda ją stalo viduryje. Ši korta vadinama pradine arba startine.

Žaidimą pradeda Pirmasis. Jis ima kurią nors iš užverstų kortų, pasižiūri, nerodydamas varžovams, ir jeigu paimtos kortos spalva sutampa su startinės kortos spalva, padeda atverstą ant šios. Jeigu spalva kitokia, pvz., startinė korta vynų spalvos, o paimtoji, tarkim, kryžių, tas žaidėjas turi imti (ieškoti) kortas nuo stalo tol, kol ras atitinkančią ir galės padėti ją ant startinės. Radus tinkančią kortą, reikia ant jos padėti dar vieną, sakoma – pavilkti. Jeigu jau pirmoji paimta korta tiko, pavelkama paėmus nuo stalo dar vieną bet kurią kortą. Pavelkamoji korta gali būti bet kurios spalvos, net ir tos pačios kaip ką tik padėtoji. Jeigu žaidėjas iškart nebuvo radęs reikiamos spalvos kortos, visas netinkančias kortas pasiima, ir gali pavilkti kuria nors iš jų. 

Tad vieną ėjimą sudaro dvi padedamos kortos: viena atitinkanti startinės kortos spalvą, kita – bet kokia.

Po to eina kitas žaidėjas. Jis ieško kortos tos spalvos, kurią pavilko (ne startinės!) prieš jį ėjęs žaidėjas, paskui jam reikia ir pačiam pavilkti.

Taip žaidžiama ratu. Kai ateina eilė eiti žaidėjui, kuris jau turi rankoje kortų, jis gali dėti pirmiausia kortas iš rankos, jeigu turi reikiamos spalvos, ir tik neturėdamas privalo ieškoti.

Ant stalo užverstų kortų pagaliau nelieka, nes jos dedamos ant startinės, ir ši šūsnis, vadinama atviruoju fondu, didėja. Toliau žaidimas tęsiamas tik tomis kortomis, kurias žaidėjai turi rankose. Jeigu kaladė maža, o žaidėjų daug, gali atsitikti taip, kad kuriam nors žaidėjui apskritai neteks daryti ėjimo, nes ant stalo neliks užverstų kortų. Tokiu atveju žaidėjas turi paimti viršutinę atverstojo fondo kortą ir praleisti ėjimą. Šia korta jis gali žaisti, kai vėl ateina jo eilė.

Kai nelieka užverstų kortų, o žaidėjas, kurio eilė eiti, neturi reikiamos spalvos kortos, jis privalo paimti viršutinę atvirojo fondo kortą ir praleisti ėjimą. Kitas žaidėjas toliau žaidžia taip, lyg likusi viršutinė korta būtų pavilktoji, t. y. deda savo kortą pagal viršutinės kortos spalvą.

Kai ant stalo užverstų kortų nėra, o žaidėjas, kurio eilė daryti eiti, kortų taip pat nebeturi, jis toliau tame padalijime nedalyvauja, ir toliau žaidžia tik likusieji.

Žaidimo tikslas – atsikratyti turimų rankoje kortų, kai užverstų nelieka ant stalo, padedant jas pagal minėtą taisyklę į atvirąjį fondą. Vienu ėjimu galima padėti ne daugiau kaip dvi kortas, tad reikia kombinuoti – stengtis pavilkti tokios spalvos kortomis, kurių turi daugiausia. Tada varžovams teks ilgiau ieškoti reikiamos spalvos ar imti iš atvirojo talono. Abiem atvejais varžovui kortų daugėja, o tai jau gerai.

Žaidžiama tol, kol visi žaidėjai, išskyrus vieną, lieka be kortų. Šis ir pralaimi, sakoma – „lieka kiauliaganiu“.

Jeigu paskutinysis žaidėjas, darydamas ėjimą, į atvirąjį fondą padeda visas savo likusias kortas (vieną ar abi), jis pralaimėjusiu nelaikomas, sakoma – „sugriebė kiaulę už uodegos“.

Iš pralaimėjusiojo draugiškai pasišaipoma, sakant, jog jis bus kiauliaganiu tiek metų, kiek jam liko kortų, o šių kortų akių skaičius (apie tai – kiek vėliau) rodo, kiek paršelių jam teksią ganyti.

Dažnai likus dviem žaidėjams žaidimas užsitęsia, jeigu abu atidžiai seka, kiek kortų turi varžovas. Prityrę žaidėjai atspėja, kokių spalvų yra varžovo kortos. Tuomet stengiasi pavilkti taip, kad varžovui reikėtų pavilktąją kortą pasiimti. Gali būti, kad žaidimas apskritai nesibaigia. Todėl kartais žaidėjai specialiai ima iš atvirojo fondo, net ir turėdami reikalingos spalvos kortą, tuo supainiodami varžovą.

Jeigu žaidžiama kalade su džokeriais, šiuos, kaip ir žaidžiant „Melagį“, galima naudoti vietoje bet kurios reikalingos spalvos kortos.

Kiekvieną kartą kortas maišo ir dalija pralaimėjęs žaidėjas („kiauliaganys“) ar „nučiupęs kiaulę už uodegos“. Padalijimų skaičius nereglamentuojamas, bet galima susitarti, jog bus žaidžiama, kol kuris nors žaidėjas liks kiauliaganiu, tarkim, dvidešimčiai metų.