Kirtiniai Kortų Žaidimai
Žaidžiant kortomis, dažnai sakoma „kirtis“, „kirsti“, „nukirstas“, „kertamoji galia“ ir pan. Kas gi tie kirčiai?
Ko gero, didžioji kortų žaidimų dalis paremta kirčių ėmimu. Tokie žaidimai vadinami kirtiniais. Kirtiniai žaidimai yra dinamiškesni, sudėtingesni už kitus, juose ypač išryškėja kovos momentas, žaidėjo sugebėjimas pasirinkti teisingą taktiką.
Daugeliu atvejų žaidėjams išdalijama po lygiai dalis ar visa kortų kaladė, po to žaidėjai paeiliui deda po vieną atverstą kortą ant stalo (kai kuriuose žaidimuose – po kelias), ir kažkuris žaidėjas visas tas padėtas kortas pasiima sau, dažniausiai jas užversdamas ir padėdamas ant stalo šalia savęs. Tokia kortų šūsnis, sudaryta iš tiek kortų, kiek yra žaidėjų, ir vadinama kirčiu. Sakoma: „žaidėjas paėmė kirtį“, o kortos, kurios kirtį sudaro, vadinamos nukirstomis.
Kaip nustatomas kirčio savininkas? Paprastai kirtį ima žaidėjas, kuris padeda į kirtį didžiausios kertamosios galios kortą. Kiekviena spalva kortų kaladėje beveik visada susideda iš vienodo kortų skaičiaus. Kirtiniuose žaidimuose yra priimta, jog visos vienos spalvos kortos pagal savo kertamąją galią nėra vienodos ir išsidėsčiusios tam tikra tvarka pagal kortų rangų eilę. Kuo vyresnė (aukštesnė) korta, tuo daugiau kortų ji gali kirsti (permušti), tuo jos kertamoji galia didesnė, ir atvirkščiai – jauniausioji spalvos korta turi mažiausią kertamąją galią. Dažniausiai sutinkama tokia kortų vyresnumo eilė: vyriausia spalvos korta – tūzas, jis kerta bet kurią savo spalvos kortą. Po jo – karalius, toliau – dama, valetas, dešimtakė, devynakė, aštuonakė ir t. t. iki dviakės, kuri yra jauniausioji (žemiausioji) spalvos korta. Tokia kortų vyresnumo eilė vadinama įprastine rangų eile. Savaime aišku, ji gali būti ir kitokia, pvz., yra žaidimų, kuriuose po tūzo antroji pagal stiprumą korta yra dešimtakė, kituose – vyriausioji spalvos korta yra karalius ir t. t.
Yra priimta, kad visų keturių spalvų vienvardės kortos (pvz., visi keturi valetai) yra vienodos kertamosios galios. Taip pat yra priimta, kad tokiu atveju, kai į kirtį padedamos kelios vienodos kertamosios galios kortos, aukštesnės už visas kitas kirčio kortas, kirtį ima žaidėjas, kuris savo kortą padėjo į kirtį anksčiau, prisilaikydamas kortų dėjimo pagal laikrodžio rodyklę reikalavimo, jei žaidimo taisyklėse nenumatyta kitaip.
Dažnai susitariama, kad kurios nors spalvos kortos yra didesnės kertamosios galios už kitų spalvų kortas. Tokia spalva vadinama kozirių spalva, šios spalvos kortos vadinamos koziriais, o žaidimas su koziriais – koziriniu žaidimu. Paprastai net pati žemiausioji kozirių spalvos korta yra didesnės kertamosios galios už pačią aukščiausią bet kurios kitos spalvos kortą ir ją kerta.
Yra žaidimų, kuriuose kertamos ne žemesnės kortos, bet vienvardės su kertančiąja, dar kituose – kirtį ima žaidėjas, kuris neturi paeitos spalvos kortos, ir t. t.
Kai kuriuose kirtiniuose žaidimuose žaidžiama tik tomis kortomis, kurias padalija dalijantysis, kai kuriuose po kiekvieno sužaisto kirčio žaidėjai priperka kortas iš fondo ar gauna jas iš dalijančiojo. Nuo to priklauso kirčių skaičius padalijime.
Jeigu pagal žaidimo taisykles reikalaujama skaičiuoti tik kirčius, žaidimas taip paprastai ir vadinamas – kirtiniu. Kirtiniuose žaidimuose už paimtus kirčius žaidėjai gauna premijinius ar baudos taškus. Daugelyje žaidimų taškai skiriami tik už tam tikrą paimtų kirčių kiekį.
Kai kuriuose kirtiniuose žaidimuose visiškai nesvarbu, kiek kirčių paima žaidėjai, svarbu, kokios kortos tuose kirčiuose. Dažnai kortos įvertinamos akimis arba taškais, kurie kartais vadinami fantais. Tokie žaidimai vadinami kirtiniais-akiniais, kirtiniais-fantiniais. Kortų vertę nusako vieno ar kito žaidimo taisyklės.
Labai plačiai paplitęs akinis kortų vertinimas. Mums įprastos prancūziškosios kortos dažniausiai vertinamos taip: tūzas – 11 akių, dešimtakė – 10, karalius – 4, dama – 3, valetas – 2, o likusios akinės kortos akių neturi. Kaip matome, vertingiausios kortos kaladėje yra figūros bei aukščiausioji akinė korta – dešimtakė. Tokia vertinimo skalė sutinkama dažniausiai. Be abejo, ji nėra vienintelė.
Kai kuriuose žaidimuose vertinamos tik kai kurios kortos, pvz., „Kalabros“ grupės žaidimuose labiausiai vertinami tūzai, būgnų dešimtakė ir vynų dviakė. Šios kortos vertinamos ne akimis, o taškais (fantais). Kituose žaidimuose papildomai vertinamos kai kurios kozirių spalvos kortos, pvz., valetai, septynakės ir t. t. „Taroko“ grupės žaidimuose – figūros: karaliai, riteriai, damos ir valetai, o taip pat kai kurie tarokai. Dar kituose žaidimuose – vertinamos vėl kitokios kortos.
Dažniausiai kirčiai imami taip: žaidėjas, sėdintis dalijančiojo kairėje (jis vadinamas Pirmuoju ar Pirmąja ranka), deda ant stalo atverstą kortą. Po to ir likusieji žaidėjai iš eilės laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi (o kai kuriuose ispaniškos kilmės žaidimuose – prieš laikrodžio rodyklę) deda taip pat po vieną kortą. Kirtis atitenka žaidėjui, padėjusiam į kirtį didžiausios kertamosios galios kortą (sakoma – vyriausią, stipriausią). Kortos dedamos viena ant kitos, bet, turint net nedaug žaidimo praktikos, lengvai nustatoma stipriausioji kirčio korta ir kirčio savininkas. Beveik visuose žaidimuose paėmęs kirtį žaidėjas visas kirčio kortas užverčia ant stalo šalia savęs ir pradeda naują kirtį, dėdamas ant stalo kitą kortą. Pirmosios kirčio kortos dėjimas ant stalo vadinamas ėjimu, sakoma – „Žaidėjas daro ėjimą“. Likusiųjų žaidėjų kortų dėjimas į tą patį kirtį nėra ėjimas!
Daugumoje kirtinių žaidimų galioja spalvos privalomumo taisyklė: kurios spalvos korta padarytas ėjimas, tokios spalvos kortas privalo dėti į kirtį ir likusieji žaidėjai, jei žaidimo taisyklėse nenumatyta kitaip. Koziriniuose žaidimuose žaidėjas, kuris neturi reikiamos spalvos kortų, dažniausiai privalo dėti kozirį, sakoma – „koziriuoti“. Ir tik negalėdamas dėti reikiamos spalvos kortos bei koziriuoti, turi teisę padėti į kirtį bet kurią nereikalingą kortą, sakoma – „numesti“. Bet yra žaidimų, kuriuose koziriavimas neturint reikiamos spalvos kortos nėra privalomas.
Paprastai kirtis atitenka žaidėjui, kuris padeda į kirtį vyriausią būtent paeitosios spalvos kortą, t.y spalvos, kurios buvo padėta į kirtį pirmoji kirčio korta (kuria buvo padarytas ėjimas). Jeigu kuris nors žaidėjas deda į kirtį ne paeitos spalvos kortą ir ne kozirį, yra priimta, kad ši jo korta, net savo verte būdama ir aukštesnė už kitas kirčio kortas, jokios kertamosios galios neturi. Pvz., žaidėjas A padėjo ♠5, žaidėjas B padėjo ♠10, žaidėjas C, neturėdamas vynų spalvos kortų, padėjo ♣K, o žaidėjas D – ♠9. Nors karalius lyg būtų ir aukštesnis už penkakę, dešimtakę ir devynakę, bet jis nėra tos pačios spalvos, kuria buvo padarytas ėjimas, t. y. jis ne vynų spalvos, todėl karalių padėjęs žaidėjas pretenduoti į kirtį negali, šis kirtis atitenka žaidėjui B, kurio dešimtakė yra vyriausia paeitos spalvos korta.
Jeigu į kirtį padedamas vienas koziris, kirtis atitenka kozirį padėjusiam žaidėjui. Jeigu į kirtį padedami keli koziriai, kirtis atitenka vyriausiojo kozirio savininkui.
Paprastai žaidėjai baudžiami, jeigu nesilaiko spalvos privalomumo taisyklės. Baudos būna numatytos atskiro žaidimo taisyklėse, o jei nenumatytos, prieš žaidžiant reikia susitarti, kaip bus baudžiami nusižengę žaidėjai. Suprantama, ne visada svarbu, kad būtinai žaidėjas būtų nubaustas. Bet kad būtų išvengta sukčiavimo, kad visi būtų priversti žaisti atidžiai, be klaidų, retkarčiais verta nubausti dėl neatidumo ar sąmoningai piktnaudžiaujantį žaidėją. Būna labai nemalonu, kai gerai suplanuotą žaidimą sugadina kažkurio varžovo per apsirikimą ar specialiai neteisingai padėta į kirtį korta, ir staiga paaiškėja, kad kažkas dar turi vieną ar kitą kortą, kai tuo tarpu žaidėjo apskaičiavimais jos neturėtų turėti niekas.
Tiesa, tokie žaidimai, kaip „Karas“, „Elgeta“, nėra labai būdingi kirtiniams žaidimams, kadangi juose kirčiai imami ne žaidėjo nuožiūra, ne priklausomai nuo jo sugebėjimų planuoti žaidimą, o tik pagal tai, kaip išsidėsto kortos, maišant ir perkeliant kaladę, t. y. šiems žaidimams galioja atsitiktinių dydžių teorija. Gi sudėtinguose kirtiniuose žaidimuose reikalinga ir gera atmintis, ir sugebėjimas logiškai mąstyti, apskaičiuoti galimus variantus, ne paskutinį vaidmenį vaidina ir nuojauta bei žmogaus psichologijos pažinimas. Stiprus žaidėjas nuolatos įsidėmi ir iki padalijimo pabaigos atsimena, kurios kortos jau panaudotos žaidime, teisingai apskaičiuoja variantus, padedančius pasiekti jam reikiamą tikslą – paimti daugiau ar mažiau kirčių, nukirsti ar nenukirsti svarbias kortas ir t.t.
Be abejo, kaip ir kitose gyvenimo srityse, žaidžiant kortomis taipogi reikalingi tam tikri įgūdžiai, kurie atsiranda laikui bėgant. Kuo daugiau ir įvairesnių žaidimų žaidžiama, tuo labiau platėja žaidėjo akiratis, tuo lengviau jam suprasti sudėtingesnius žaidimų niuansus, ir žaidėjas tampa stipresnis.
Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS