Kortų Žaidimo Elgeta Taisyklės: Kaip Žaisti Elgetą?

Šiame žaidime pagrindinis vaidmuo tenka kortų rangui.

Galima imti bet kokią kaladę be džokerių. Žaidėjų – du, trys ar keturi. Žaidžiant keturiese, visa kaladė išdalijama žaidėjams pagal spalvas, t. y. kiekvienam atitenka visos kurios nors spalvos kortos: vienam  – vynai, antram – kryžiai, trečiam – būgnai, ketvirtam – širdys.  Žaidėjai gali patys pasirinkti, kurios spalvos kortomis norėtų žaisti, bet galima tai nustatyti ir burtų keliu. Žaidimo pradžioje visų galimybės vienodos, kadangi visi kortų turi po lygiai, ir tos kortos visų yra vienodos kertamosios galios: visi turi po tūzą, karalių, damą ir t. t. Žaidžiant trise, viena kuri nors spalva nenaudojama, o Žaidžiant dviese, vienam žaidėjui atitenka visos raudonų spalvų kortos ( ♥ ir ♦ ), o kitam – juodų ( ♠ ir ♣ ).

Išdalijus kortas, kiekvienas žaidėjas sumaišo savo kortas ir duoda perkelti – kiekvienas savo varžovui iš dešinės. Po to jas padeda kiekvienas prieš save ant stalo nugarėlėmis į viršų.

Kortų rangų eilė įprastinė: vyriausia korta – tūzas, po jos – karalius ir t. t. iki dviakės (jei žaidžiama pilna kalade). Visos spalvos yra lygiavertės, t. y. jei žaidimo metu viename kirtyje susiduria dvi vienodos kertamosios galios  kortos, pvz., dvi devynakės, jos viena kitos nekerta nepriklausomai nuo to, kuri pirmiau buvo padėta ant stalo.

Žaidimas pagrįstas kirčių ėmimu. Žaidėjai paeiliui ima po vieną kortą nuo savo šūsnių viršaus ir deda atverstas ant stalo. Šios kortos sudaro vadinamąjį kirtį. Kirtį ima žaidėjas, kurio padėta korta vyriausia. Toks žaidėjas paima visas kirčio kortas ir deda jas atverstas ant stalo šalia savo užverstųjų kortų. Po to jis atverčia kitą savo kortą ir vėl deda ją ant stalo, po jo – ir likusieji žaidėjai iš eilės. Vėl vyriausiąją kortą padėjęs žaidėjas ima kirtį, ir taip tęsiama toliau. Patogumo dėlei užverstąsias kortas galima paimti į ranką, laikant taip pat užverstas, o paimto kirčio kortas nugarėlėmis į viršų iškart pakišti po turimų kortų apačia. Jeigu kortos laikomos ne rankoje, o ant stalo, pasibaigus užverstosioms kortoms, žaidėjas apverčia nukirstąsias ir vėl turi kuo žaisti.

Nesvarbu, kuris žaidėjas pirmasis padeda kortą kirčiui, bet yra priimta, kad pirmasis deda kortą kirčiui prieš tai buvusio kirčio laimėtojas, o po jo – visi kiti laikrodžio rodyklės kryptimi. Pirmos kirčio kortos dėjimas ant stalo vadinamas ėjimu. Sakoma: „žaidėjas daro ėjimą“.

Jeigu šiame žaidime į kirtį pretenduoja keli žaidėjai, t. y. dvi ar daugiau vyriausių kirčio kortų yra vienvardės, toks kirtis neatitenka niekam, visi žaidėjai deda dar po vieną kortą, ir visą kirtį, kuris dabar sudarytas iš dvigubai didesnio kortų skaičiaus, ima žaidėjas, kurio naujai padėta korta yra vyriausia. Jei ir vėl nepaaiškėja kirčio savininkas, dedama dar po vieną kortą ir t. t., kol pagaliau kuris nors žaidėjas kirtį paima. Paimamos visos tuo momentu į kirtį padėtos kortos, ir visiškai nesvarbu, kad naujai padėtos vyriausios kortos kertamoji galia yra mažesnė, negu prieš tai dėtų kortų. Kirtimo pavyzdžiai:

1. a) žaidėjas A padėjo ♠D, žaidėjas B – ♦10,  C – ♥4, D – ♣T; kirtį ima žaidėjas D, kuris padėjo aukščiausią kirčio kortą – tūzą (21 iliustr.);
2. b) žaidėjas A padėjo ♠9, B - ♦9, C – ♥5, D – ♣D; kirtį ima žaidėjas D;
3. c) A – ♠V, B – ♦T, C – ♥T, D – ♣4; kirtis neatitenka niekam, nes į jį pretenduoja žaidėjai B ir C, padėję po tūzą; tad visi deda dar po vieną kortą, sakykim: A – ♠6, B – ♦7, C – ♥9, D –  ♣D; visas aštuonias kortas ima žaidėjas D, nes antrą kartą dėjus, jo dama yra vyriausia iš paskutinių keturių kortų; kad prieš tai į kirtį pretendavo dviejų tūzų savininkai, dabar jau neturi jokios reikšmės.

Nukirstos kortos nemaišomos, o dedamos ant stalo arba į rankoje laikomos šūsnies apačią taip, kaip jos buvo padėtos į kirtį.

Žaidžiant, aišku, įvairių spalvų kortos susimaišo, bet tai neturi jokios reikšmės, ir jos vėliau dedamos į kirtį be jokių apribojimų. Kortų išskirstymas pagal spalvas žaidimo pradžioje reikalingas visų žaidėjų galimybėms suvienodinti. Tai ypač svarbu žaidžiant dviese, nes žaidžiant trise ar keturiese, dar galima atvejis, kai net aukščiausią kortą – tūzą – galima nukirsti neturint stiprių kortų (kaip pateiktame kirtimo pavyzdyje c), tai žaidžiant dviese, kai žaidėjas neturi nė vieno tūzo, jis pasmerktas pralaimėti.

Žaidžiant ateina toks momentas, kai kuris nors žaidėjas netenka visų savo kortų, sakoma – tampa „elgeta“. Šis žaidėjas toliau jau nežaidžia, o likusieji tęsia žaidimą tol, kol pagaliau kortų lieka tik kuriam nors vienam žaidėjui. Jis ir laimi.

Žaidimą galima baigti, kai paaiškėja, kad kuris nors žaidėjas nukirto visus tūzus. Savaime aišku, kad jo tūzų jau niekas nenukirs, ir anksčiau ar vėliau jis surinks visas kortas.

Padalijimų skaičius nereglamentuojamas. Galima iš anksto susitarti, kiek bus žaidžiama.

Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS