Kortų žaidimas „Avinas“ ir jo variantai
Avinas
Senovinis lietuvių žaidimas, ypač paplitęs Jurbarko apylinkėse. Anot vietinių gyventojų*, „išeiginėmis dienomis nežaidžiamas tik per Sumą“.
* Žaidimas užrašytas Vilniuje pagal Ričardo Sutkaus pasakojimą.
Dažniausiai „Avinas“ žaidžiamas keturiese, tai yra porinis žaidimas, bet galima žaisti ir trise ar dviese. Žaidžiant poromis, atitinkamos poros žaidėjai sėda už stalo priešpriešiais.
Naudojama 32 kortų kaladė (pastaba: jau pasirodžius šiai knygai, teko girdėti, kad „Avinas“ gali būti žaidžiamas ir 36 kortomis). Žaidimo metu privaloma dėti į kirtį paeitos spalvos kortą (arba kozirį, jei ėjimas padarytas koziriu), neturint paeitos spalvos, permušti koziriu neprivaloma.
Žaidimo principas pagrįstas kirčių ėmimu ir kortų akių kirčiuose rinkimu. Kortų vertė: tūzas – 11 akių, karalius – 4, dama – 3, valetas – 2, dešimtakė – 10, likusios kortos – 0, t. y. akių neturi.
Žaidime yra 14 kozirių. 8 iš jų yra nuolatiniai, o kiti 6 – papildomi. Pats vyriausias nuolatinis koziris yra kryžių dama – ♣D (vadinamasis Špicas). Kitas pagal vyresnumą koziris yra vynų dama – ♠D (Žãlis), po to – širdžių dama – ♥D, būgnų dama – ♦D, kryžių valetas – ♣V (Gilžemis arba Drūtžmogis), vynų valetas – ♠V, širdžių valetas – ♥V, ir būgnų valetas – ♦V.
Šie 8 koziriai galioja viso žaidimo metu. Kiti 6 – papildomi – koziriai yra likusios šešios kurios nors spalvos kortos ir gali keistis kiekviename padalijime. Iš jų vyriausia korta yra septynakė, kuri pagal rangų eilę visada yra antras koziris po Špico. Likusios penkios kortos – tūzas, dešimtakė, karalius, devynakė ir aštuonakė – atitinkamai žemesni koziriai už nuolatinius (61 iliustr.).
Kortų vyresnumas spalvose: vyriausias – tūzas, po jo – dešimtakė, karalius, devynakė, aštuonakė ir septynakė, t. y. nekozirinė septynakė yra pati žemiausia savo spalvos korta.
Kozirių spalva nustatoma dviem būdais: arba dalijimo metu, arba varžantis. Dalijimas ypatingas. Dalijantysis kiekvienam žaidėjui iš eilės duoda po tris užverstas kortas, o ketvirtą kortą atverčia, bet partnerio ir savo ketvirtąsias kortas jis pažiūri slaptai. Jei tai ne septynakės, deda jas ant stalo užverstas, t. y. dalijančiojo žaidėjo poros kortos atverčiamos tik tada, kai jos – septynakės. Padalijus visiems po 4 kortas, tuo pačiu būdu (atverčiant ketvirtąsias) padalijamos ir likusios kortos, t. y. visiems dar po 4.
Jeigu padalijus kortas, ant stalo yra bent viena atversta septynakė, ji rodo papildomų kozirių spalvą. Šią kortą turintis žaidėjas pradeda žaidimą, darydamas pirmąjį ėjimą. Jo pora vadinama puolančiąja, kita pora vadinama besiginančiąja. Jeigu padalijus kortas, ant stalo yra atverstos kelios septynakės, papildomus kozirius rodo tik paskutinioji septynakė. Jos savininko pora – puolančioji pora.
Kozirinės septynakės savininkas daro pirmą ėjimą, kitus ėjimus daro atitinkamus kirčius paėmę žaidėjai. Pirmuosius du ėjimus privaloma daryti bet kuriais koziriais, likusieji žaidėjai taip pat privalo dėti kozirius. Kitus ėjimus galima daryti bet kuriomis kortomis.
Norint laimėti padalijimą, puolančiajai porai reikia savo kirčiuose surinkti daugiau kaip pusę visų kaladės akių, t. y. bent 61. Jei tai pavyksta, sakoma, „varžovams užrašomas avinas“. Ant popieriaus lapo pralaimėjusios poros skiltyje nubrėžiamas apskritimas, simbolizuojantis aviną. Jeigu puolančioji pora pralaimi, t. y. surenka mažiau negu 61 akį, jai užrašomi du avinai. Įvertinimo užrašas paprastai atrodo taip:
Pora AB užrašė porai CD du avinus, iš kurių vienas jau yra atsiloštas.
Jei pora galvoja paimsianti visus 8 padalijimo kirčius, bet kuris tos poros žaidėjas gali pabelsti į stalą (sakoma, „užbaldyti“), tuo padvigubindamas žaidimo vertinimą. Užbaldyti galima tik prieš pirmą ėjimą. Praktiškai tam tikrais slaptais ženklais žaidėjai parodo vienas kitam, ar verta užbaldyti. Po užbaldymo kita pora taip pat gali pabelsti į stalą („atbaldyti“), kas reiškia, kad ji įsipareigoja paimti bent vieną kirtį, nepaisant to, jog varžovai tikisi paimti visus. Užbaldžius žaidimas vertinamas dvigubai, atbaldžius – keturgubai.
Jeigu dalijant kortas, buvo atverstos dvi, trys ar keturios septynakės, laimėjimo ar pralaimėjimo atveju užrašomų avinų skaičius atitinkamai dvigubinamas, trigubinamas ar keturgubinamas.
Tad teoriškai vieno padalijimo metu galima užrašyti nuo vieno iki trisdešimt dviejų avinų.
Užrašytus avinus reikia atsilošti. Pora, kuriai užrašyti avinai, vėliau laimėjusi, turimus avinus nubraukia pagal laimėto padalijimo įvertinimą.
Senovėje, kai popierius buvo brangus, o žmonės mažai raštingi, žaidimo rezultatai būdavo rašomi kreida ant medinių lentelių ar tiesiog ant stalo. Atsiloštieji avinai būdavo paprasčiausiai nutrinami. Štai kaip galėtų atrodyti partijos užrašo fragmentas:
Pora BD atsilošusi abu avinus ir užrašiusi du porai AC, o taip pat tris raštus: pora AC užrašiusi porai BD vieną raštą, o dviejų avinų dar neatsilošusi.
Akys skaičiuojamos, sužaidus visus 8 kirčius. Žaidžiant nukirstos kortos užverčiamos ant stalo ir nežiūrimos iki padalijimo pabaigos.
Kitaip koziriai nustatomi, jei dalijant neatverčiama nė viena septynakė. Tokiu atveju Pirmasis (sėdintis už stalo dalijusiojo kairėje) pradeda varžymąsi. Varžantis visi žaidėjai paeiliui augančia tvarka skelbia skaičių, kuris reiškia turimų rankoje kozirių kiekį. Į tą skaičių įeina ir nuolatiniai koziriai, ir potencialūs papildomi, t. y. tie, kuriuos žaidėjas galėtų paskelbti, jei laimėtų varžymąsi, (t. y. jei jo skelbimas būtų aukščiausias). Pvz., turint rankoje kryžių ir širdžių damas, kryžių ir būgnų valetus, vynų septynakę, dešimtakę ir karalių bei širdžių septynakę, skelbiama „septyni“, nes laimėjus varžymąsi, būtų galima paskelbti koziriais tris vynus, o dar keturi koziriai nuolatiniai: damos ir valetai. Kiekvienas kitas žaidėjas gali skelbti tik didesnį skaičių. Žaidžiant būtina sekti, ar varžymąsi laimėjusio žaidėjo skelbimas buvo teisingas, t. y. ar jis tikrai turėjo tiek kozirių, kiek skelbė. Paaiškėjus, jog kozirių buvo mažiau, laikoma, kad neteisingai laimėjusi varžymąsi pora negavo nė vieno kirčio, jai užrašomas atitinkamas avinų skaičius.
Jei žaidėjas, kurio eilė skelbti, skelbti daugiau negu jau paskelbta negali, nes daugiau neturi kozirių (arba nenori, jei likusios kortos silpnos), sako „Geri“ (čia panaudota tokia skelbimų terminologija, kokia yra minėtame Lietuvos regione, bet ji, savaime aišku, nėra privaloma), tuo pripažindamas varžovo pranašumą. Kai jau niekas neskelbia daugiau už paskutinįjį, šio kairėje sėdintis varžovas klausia: „Į ką?“, t. y. klausia kozirių spalvos. Atsakoma: „Į vynus (širdis, būgnus, kryžius)“, tuo paskelbiant kozirių spalvą. Be kozirių nežaidžiama.
Laimėjusi varžymąsi pora vadinama puolančiąja. Pirmą ėjimą visada daro varžymąsi laimėjęs žaidėjas, kitus – kaip įprasta – paėmęs kirtį. Kaip minėta, du pirmuosius ėjimus privaloma daryti koziriais. Jeigu pirmą kirtį paima žaidėjas, kuris daugiau kozirių neturi, daro ėjimą bet kuria korta. Tokiu atveju jam galima (bet neprivaloma) šią kortą ant stalo dėti užverstą, o kiti žaidėjai vis tiek privalo dėti kozirius, nors ir nežino, kokia užverstoji korta. Šis momentas suteikia žaidimui savotiško kolorito, nes neaišku, ar verta dėti aukštą kozirį, ar žemą. Paprastai vienos poros žaidėjai įsigudrina slaptai parodyti vienas kitam, kokią kortą verta dėti.
Ir šiuo būdu išrinkus kozirius, puolančioji pora, norėdama laimėti padalijimą, privalo kirčiuose surinkti bent 61 akį. Bet dabar žaidimas yra vertinamas kitaip. Sakoma, „rašomi raštai“: pralaimėjusiai porai užrašomi ne avinai, o taškai (1, 2, 3 ir t. t., jų skaičius nustatomas kaip ir avinų skaičius). Raštų atveju nebūtina sužaisti visus 8 kirčius. Žaidimas baigiamas, kai tik kuri nors pora surenka 61 akį. Puolančioji pora stengiasi neleisti varžovų porai surinkti 31 akį (sakoma, „paimti lauką“). Jeigu tai pavyksta, pralaimėjusiems užrašomi 2 taškai. Jei pralaimėjusi pora tuo momentu, kai laimėtojai surenka 61 akį, neturi nė vienos akies (kirčių gali turėti), jai užrašomi 3 taškai. Užverstų ant stalo kortų žiūrėti negalima, išskyrus paskutinįjį padėtą kirtį. Žaidėjai privalo nuolat susiskaičiuoti akis ir atsiminti.
Jeigu puolančioji pora pralaimi, t. y. 61 akį surenka besiginančioji pora, raštai užrašomi dvigubai. Tad viename padalijime gali būti nuo 1 iki 6 raštų, t. y. taškų. Raštai nenubraukiami, nenutrinami, jų atsilošti negalima.
Žaidžiama tol, kol kuri nors pora surenka 12 raštų. Partiją laimi ta pora, kuri tuo momentu neturi užrašytų avinų, t. y. visus juos atsilošusi, sakoma, „pralaimėjusieji lieka avinais“.
Bet jei kuri nors pora užrašo varžovams raštus rezultatu 12:0, avinų skaičius neturi reikšmės, pralaimėjusiems piešiama katė, ir tai yra pats negarbingiausias pralaimėjimas šiame žaidime. Anot senų žmonių, nupiešus katę, kortos metamos ant stalo, tą dieną daugiau nežaidžiama, pralaimėjimas galioja iki kito žaidimo.
Avinas su Joneliu
Žaidžiant trise, kuris nors žaidėjas žaidžia vienas prieš kitus du savo ir įsivaizduojamojo partnerio („Jonelio“) kortomis, kurios dalijant neatverčiamos, išskyrus ketvirtąją ir aštuntąją. Šios kortos į kirčius dedamos paeiliui tokia tvarka, kaip buvo padalintos.
Kiti du žaidėjai sudaro porą. Jeigu žaidžiantis „su Joneliu“ tampa puolančiuoju, to padalijimo įvertinimas dvigubinamas. Šiam žaidėjui tenka dalinti dvigubai daugiau kartų už kitus – kai jo eilė ir kai „Jonelio“.
Kitos taisyklės – tos pačios kaip poriniame variante.
Avinas dviese
Žaidžiant dviese, kiekvienas padalijimas yra dvigubas – susideda ne iš 8, o iš 16 kirčių. Dalijama įprastai – atverčiant kas ketvirtą kortą. Jeigu padalijus po 8 kortas neatverčiama nė viena septynakė, šios kortos užverstos atidedamos į šalį, ir dalijamos likusios kortos. Kai tik atverčiama septynakė (ar kelios), paaiškėja kozirių spalva. Jeigu neatverčiama nė viena kozirių spalvą rodanti septynakė, varžomasi kaip ir poriniame žaidime.
Sužaidus pirmomis 16 kortų, paimamos (ar padalijamos) likusios. Jei neatverčiama nauja septynakė, kozirių spalva nekeičiama.
Tad iš viso viename padalijime – 16 kirčių.