Kortų žaidimas „Durnius“ ir jo variantai

Durnius

Šis žaidimas labai populiarus Lietuvoje, rytiniuose jos rajonuose vadinamas „Vežimu“, nors pastaruoju pavadinimu yra žinomas ir kitas, mažai į šį panašus (bet ir mažai Lietuvoje paplitęs) žaidimas. Vakarų Europoje panašus žaidimas vadinamas „Savi koziriai“, ir manoma, kad kilęs iš čekų nacionalinio žaidimo „Dudako“ („dudak“ čekiškai – „dūdmaišininkas“, t. y. grojantis dūdmaišiu).

Tai individualus, kozirinis žaidimas. Gali žaisti du, trys ar keturi žaidėjai. Reikalinga 24 kortų kaladė. Kortų vyresnumas natūralus: tūzas, karalius, dama, valetas, dešimtakė, devynakė.

Išdalijama visa kaladė žaidėjams po lygiai. Žaidžiant keturiese, visi gauna po šešias kortas, žaidžiant trise – po aštuonias, žaidžiant dviese – po dvylika.

Žaidimas ypatingas tuo, kad kiekvienas žaidėjas turi savo atskirus kozirius, kuriais gali permušti bet kurias kitų spalvų kortas. Bet koziriuoti galima tik savo spalvos koziriu, o ne svetimu. Kiekvieno žaidėjo koziriai nustatomi vienai partijai, ir visuose tos partijos padalijimuose nekinta. Pvz., jei žaidėjo A koziriai yra būgnai, tai jie išlieka šiam žaidėjui visiems vienos partijos padalijimams. Dažniausiai – visam vakarui.

Yra trys kozirių nustatymo būdai:

a) žaidėjai, pradedant Pirmuoju, kozirius pasirenka patys pagal išankstinį pageidavimą;

b) žaidėjai, pradedant Pirmuoju, kozirius pasirenka pagal pirmojo partijos padalijimo turimas kortas;

c) koziriai nustatomi pagal kryžių damą; žaidėjo, kuris pirmajame padalijime padalijus kortas gauna kryžių damą, koziriai – kryžiai, jo kairiojo varžovo – vynai, tolesniųjų atitinkamai – širdys ir būgnai.

Dažniausiai koziriai nustatomi pastaruoju būdu, tokiu atveju visuose padalijimuose visų žaidėjų teorinės galimybės nuo pat pirmojo padalijimo yra vienodos. Be to, šiuo būdu nustatant žaidėjų kozirius, žaidime atsiranda pastovumas, kadangi, kaip vėliau pamatysime, tvarka, kaip išsidėstę žaidėjų kozirių spalvos, turi įtakos žaidimui. Suprantama, prieš žaidimą galima susitarti, kad koziriai bus nustatomi ir kitaip.

Kai žaidžiama trise ar dviese, atitinkamai viena ar dvi spalvos koziriais neskiriamos, sakoma, jos lieka laisvos.

Padalijus kortas ir nustačius kiekvieno žaidėjo kozirius, visi numeta ant stalo turimas devynakes, išskyrus savo kozirių spalvos, ir kiekvienas pasiima savo devynakę. Tad žaidimo pradžioje visi turi bent po vieną kozirį. Žaidžiant trise, laisvoji devynakė lieka ant stalo, ir laikoma, kad ją padėjęs žaidėjas padarė pirmąjį ėjimą. Žaidžiant dviese, laisvosios devynakės ant stalo nededamos, varžovai atiduoda vienas kitam atitinkamų kozirių spalvų devynakes, o pirmąjį ėjimą daro dalijusiojo varžovas bet kuria korta.

Pradėdamas Pirmasis deda ant stalo atverstą vieną kurią nors savo kortą, sakoma, daro ėjimą. Antrasis turi šią kortą permušti vyresne tos pačios spalvos korta. Jeigu paeitoji korta yra koziris žaidėjo, sėdinčio permušančiojo žaidėjo kairėje (sakoma – parankinis koziris), šią kortą galima kirsti tik savo koziriu, net ir turint rankoje tos spalvos vyresnę kortą. Aišku, savo kozirį galima kirsti tik vyresniu savo koziriu. Žaidžiant dviese, parankinis koziris yra ėjimą padariusiojo žaidėjo koziris, (t. y. jei, žaidžiant dviese, žaidėjas pateikia mušti varžovui savo kozirį, tai šis gali jį tik nukoziriuoti savu koziriu).

Permušus pateiktą kortą, ant jos reikia uždėti dar vieną atverstą kortą (sakoma – pavilkti), kurią turi permušti (ir po to taip pat pavilkti) sėdintis permušančiojo kairėje. Taip pat galioja parankinio kozirio taisyklė.

Taip žaidžiama ratu, kiekvienas žaidėjas pagal galimybes permuša viršutinę tuo momentu atverstą kortą po to pavilkdamas. Jeigu žaidėjas negali ar nenori permušti, jis privalo paimti į ranką visas tuo momentu ant stalo gulinčias kortas, o kitą ėjimą daro jo kairysis varžovas (žaidžiant dviese – pavilkęs paskutiniąją kortą). Kai žaidėjas priverčia varžovą paimti į ranką, sakoma – „nuverčia“. Paimamos kortos vadinamos vertimu. Lengviausia „nuversti“ aukštais puolamojo žaidėjo koziriais.

Žaidimo tikslas – kuo greičiau atsikratyti visų turimų kortų. Žaidėjas, padėjęs paskutinę kortą, tame padalijime iš žaidimo iškrenta. Jei jis neturi kuo pavilkti, sako balsu – „Vieną!“, ir už jį pavelka kairysis varžovas, kuriam tokiu atveju nereikia permušti viršutinės kortos.

Padalijimą pralaimi žaidėjas, kuriam vienam belieka kortų, sakoma, lieka „durnium“. Pralaimėjęs dalija kortas kitame padalijime.

Kartais atsitinka taip, kad visi žaidėjai baigia kortas, t. y. net ir paskutiniąja kaladės korta kuris nors žaidėjas muša. Tuomet laikoma, kad niekas nepralaimėjo, bet dalija tą paskutinę kortą padėjęs žaidėjas.

Padalijimų skaičius nereglamentuojamas, bet kartais žaidžiama „iš žvaigždučių“ arba „iš karinių laipsnių“. Tai reiškia, kad už kiekvieną pralaimėjimą žaidėjui „suteikiama“ karinio laipsnio žvaigždutė (viena žvaigždutė – jaunesnysis leitenantas, dvi – leitenantas, ... keturios – kapitonas, viena didesnė žvaigždutė – majoras ir t. t.). Tokiu atveju dažniausiai žaidžiama tol, kol kuris nors žaidėjas „užsitarnauja“ generalisimo laipsnį (kol kuris nors pralaimi 12 kartų).

Metodiniai nurodymai

1. Reikia stengtis kuo dažniau pavilkti varžovui nepatogiomis kirsti kortomis, ant kurių jam tektų dėti savo kozirius (sakoma – prašyti kozirių), pvz., pavilkti parankiniais koziriais, puolamojo žaidėjo koziriais arba aukštomis kitų spalvų kortomis.

2. Reikia atidžiai stebėti, kurios kortos dedamos ant stalo, kurios paimamos, kadangi dažnai net ir ant pavilktos neaukštos laisvos spalvos kortos varžovui, jei jis neturi tos spalvos vyresnių kortų, gali tekti dėti kozirį.

3. Nenaudinga daryti pirmą ėjimą aukšta korta ar puolamojo žaidėjo koziriu, kurį tas iškart paimtų. Visuomet reikia stengtis įmaišyti varžovui kuo daugiau nereikalingų, ypač žemų laisvų spalvų kortų, kuriomis paėmęs žaidėjas negalės ko nors mušti. Tokios kortos – devynakės ir dešimtakės.

4. Nereikia stengtis pavilkti, jei tai nėra būtina, sunkiai permušamomis kortomis, kol atvirajame talone kortų nedaug. Daug naudingiau pradžioje pavilkti nereikalingomis žemomis kortomis, aukštesnes pasiliekant vėlesniam žaidimui.

5. Reikia atidžiai stebėti, kiek kortų turi kiti žaidėjai, kad būtų galima laiku „prilaikyti“ varžovą (pulti jį sunkiai permušamomis kortomis ar „nuversti“) arba „išleisti“, t. y. matant, kad varžovas teturi vieną ar dvi kortas, pavilkti jam žema korta (sakoma – duoti laisvai), kad šis galėtų nesunkiai permušti ir išeiti; taip daroma, kai yra galimybė sėkmingai pulti išeinančiojo kairįjį varžovą, t. y. turint rankoje jo aukštų kozirių.

6. Reikia vengti padėti paskutinįjį savo kozirį, jei dar lieka kortų rankoje. Praktiškai žaidėjas be savų kozirių yra pasmerktas pralaimėti. Savo ruožtu, labai naudinga prašyti varžovo paskutinio kozirio, kas yra tolygu nuvertimui.

7. Likus žaisti dviese, reikia stengtis, kad varžovui neliktų jo aukštų kozirių daugiau negu kitokių kortų, nes tokiu atveju bus neįmanoma išprašyti iš jo visus kozirius, o po to „nuversti“.

8. Jeigu varžovas turi vertimą, t. y. turi kozirį, kuriuo pavilkus teks imti į ranką, reikia stengtis neleisti jam turėti vienu savo koziriu mažiau negu laisvų kortų, kadangi „nuvertus“ jam liktų tik viena korta, kuria jis padarytų paskutinį ėjimą ir išeitų iš žaidimo.

9. Žaidžiant dviese, reikia žinoti, kad jei varžovo turimas rankoje vyriausias koziris – dama, jam beveik visuomet galima įmaišyti laisvų kortų ir laimėti, tik reikia žaisti labai atidžiai. Sakykim, varžovui paėjus kuria nors korta, jei ji nėra puolamojo žaidėjo koziris, šią kortą permušus, reikia „nuversti“ karalium. Dabar varžovas turės keturias kortas – savo kozirių karalių bei damą ir dvi laisvas. Toliau prašoma kozirio, o varžovui permušus dama ir pavilkus, vėl „nuverčiama“ – tūzu. Ir dabar varžovas jau turės tris savo vyriausius kozirius bei keturias laisvas kortas, sakoma – viena korta jam maišys. Taip nuolat prašant kozirio, galima priversti varžovą paimti visas kortas ir laimėti padalijimą.

Šiaip jau „Durnius“ reikalauja daug praktikos, norint gerai jį išmokti ir perprasti niuansus. Jeigu žaidžiama dviese, stiprūs šio žaidimo mėgėjai dažnai iškart gali pasakyti, kas laimės padalijimą, vos paėmę padalintas kortas, kadangi žaidžiant dviese, abu žino, kokias kortas turi varžovas.

Azijietiškasis durnius

Žaidžiamas pagal tas pačias taisykles kaip „Durnius“.

Ypatumai:

a) kiekvieną kartą dalija paskutinį padalijimą laimėjęs žaidėjas;

b) koziriai visada kryžių spalvos;

c) devynakės padalijimo pradžioje neatiduodamos;

d) vynų spalvos kortos permušamos tik vyresnėmis tos pačios spalvos kortomis, vynų tūzo permušti negali jokia korta, net koziriai kryžiai;

e) žaidžiama tol, kol kuris nors žaidėjas padeda ant stalo visas savo kortas ir iškrenta, jis laimi padalijimą;

f) kiekvienas žaidėjas, kuriam dar lieka kortų, gauna po vieną baudos tašką už kiekvieną likusią kortą, o visų šių taškų suma sudaro premiją laimėjusiajam padalijimą žaidėjui, tad po bet kurio padalijimo visų žaidėjų baudos taškų suma turi būti lygi premijinių taškų sumai.

Kitos taisyklės tokios pačios, padalijimų skaičius nereglamentuojamas. Galima iš anksto susitarti, kiek bus žaidžiama padalijimų, ar kiek taškų turi surinkti partijos laimėtojas.

Vežimas su uždaru

Kaip jau buvo minėta, rytinėje Lietuvos dalyje „Durnius“ vadinamas „Vežimu“. Čia pateikiamas neseniai Vilniuje paplitęs naujas šio žaidimo variantas*.

* Žaidimas užrašytas Vilniuje pagal Vytauto Borisevičiaus pasakojimą

Žaidžiamas dviese, trise ar keturiese 24 kortų kalade. Kortos išdalijamos visiems po lygiai, dalijant po tris ar po dvi, bet visų žaidėjų ketvirtosios kortos padedamos užverstos ant stalo. Po to išdalijamos likusios kortos. Kiekvienas turi teisę pasižiūrėti savo kortas, jos rodo kiekvieno žaidėjo kozirių spalvą, bet kol kas koziriai neskelbiami. Savaime aišku, jog gali būti taip, kad viena spalva taps kelių žaidėjų kozirių spalva.

Kol žaidėjai nepaskelbia savo kozirių, žaidžiama be jų pagal „Durniaus“ taisykles. Jeigu žaidėjas nenori ar negali permušti jam pavilktos kortos, privalo šią kortą (tik vieną!) paimti į ranką, o po paimtąja korta gulinčią kortą turi mušti kitas žaidėjas. Jei žaidėjas paima pirmąją ėjimo kortą, naują ėjimą daro kitas žaidėjas. Permušus kortą, privaloma pavilkti, jei yra kuo.

Jeigu žaidėjas nenori ar negali permušti kortomis iš rankos, jis turi teisę atversti savo užverstąją kortą, tuo įteisindamas savo kozirių spalvą, ir permušti koziriu, nebūtinai ką tik atverstu.

Kai kozirius atvertęs žaidėjas negali ar nenori permušti kortos, jis privalo paimti į ranką visas tuo momentu gulinčias ant stalo kortas, suprantama, išskyrus užverstąsias.

Kai jau visi žaidėjai paskelbia savo kozirius, tolesnis žaidimas beveik nesiskiria nuo „Durniaus“.

Žaidimo pradžioje nereikia atiduoti devynakių, nes neaišku, kieno koks koziris. Taip pat nėra parankinių kozirių, ir bet kurios spalvos kortas galima permušti aukštesnėmis atitinkamos spalvos kortomis.

Kozirinis

Lenkiškas variantas, dar vadinamas „Kaštelionu“, „Žiopliu“, „Vežimu“ ir kt. Žaidžiamas dviese 32, 28 ar 24 kortų kalade. Žaidimo taisyklės kaip „Durniaus“, skiriasi tik dalijimu.

Prieš dalindamas dalijantysis savo nuožiūra pasirenka ir skelbia dvi spalvas, pvz., juodąsias – vynų ir kryžių, vieną jų, tarkim, vynų, skelbdamas savo kozirių spalva. Varžovas, savo ruožtu, skelbia savo kozirių spalvą iš likusiųjų dviejų, tarkim, būgnų.

Išrinkus kozirius, dalijantysis paima iš kaladės pirmąsias 16 kortų. Po to atrenka kortas tų spalvų, kurias skelbė ir pasilieka jas sau. Dalijančiojo varžovas iš likusiųjų kortų atsirenka lygiai tokias pačias savo spalvų kortas kaip ir dalijantysis. Tad abu turi vienodos vertės kortas. Visos kitos kortos tame padalijime nenaudojamos.

Pradeda dalijančiojo varžovas bet kuria korta, ir žaidžiama, kaip minėta, pagal „Durniaus“ taisykles. Laimi tas žaidėjas, kuris pirmas padeda ant stalo visas savo kortas.

Dudakas

(Dūdmaišininkas)

Tai vienas iš labiausiai mėgstamų žaidimų Čekijoje ir Slovakijoje. Kaip jau minėta, yra manoma, kad iš šio žaidimo kilo Lietuvoje žaidžiamas „Durnius“. Pagrindinės taisyklės beveik tokios pačios, t. y. reikia permušti varžovo pavilktąją kortą, po to pačiam pavelkant, gi negalint ar nenorint kirsti – imti visas tuo momentu gulinčias ant stalo kortas į ranką.

Esminis ir pagrindinis skirtumas – kiekviename padalijime žaidėjai gali skelbti vis kitokius savo kozirius ir net tos pačios spalvos, kaip tame padalijime jau paskelbęs varžovas. Be to, kozirius skelbti galima nebūtinai iškart prieš prasidedant ar jau prasidėjus padalijimui, bet ir tuo momentu, kai žaidėjui tai yra naudingiausia. Šie du niuansai ypač paaštrina ir pagyvina žaidimą. Aišku, viename padalijime žaidėjas gali paskelbti tik vieną savo kozirių spalvą, kai ateina jo eilė kirsti, ir ši spalva lieka jo koziriu iki padalijimo pabaigos. Bet dažniausia žaidėjai neskuba skelbti kozirių, net jei tenka imti kortas nuo stalo į ranką.

Kai kuris nors žaidėjas permuša pavilktąją kortą paskutiniąja savo korta, o pavilkti jau nebeturi kuo, jis iš tolesnio žaidimo tame padalijime pasitraukia, o tuo momentu gulinčios ant stalo kortos užverčiamos, ir jomis nežaidžiama iki kito padalijimo. Tokiu atveju ėjimą daro kitas iš eilės žaidėjas, t. y. sėdintis paskutinę kortą padėjusiojo kairėje.

Jeigu žaidėjas padeda paskutines dvi savo kortas mušdamas ir pavilkdamas, jis taip pat pasitraukia iš žaidimo, bet jo kairysis varžovas privalo mušti pavilktąją kortą ar imti kortas nuo stalo į ranką, jei nenori ar negali permušti. Kortos iš žaidimo neišmetamos.

Jeigu žaidėjas padeda ant stalo paskutiniąją kortą po to, kai jo dešinysis varžovas paėmė kortas nuo stalo į ranką ar jas užvertė, permušęs paskutiniąja savo korta, ši korta taip pat lieka žaidime, ją privalo mušti ar imti kitas žaidėjas.

Kai lieka tik vienas žaidėjas turintis kortų, jis gauna vieną baudos tašką. Bet kitame padalijime kortas dalija ne pralaimėjęs žaidėjas, bet kitas iš eilės po prieš tai dalijusiojo.

Padalijimų skaičius nereglamentuojamas.

Vėpla

Šį žaidimą priskirti „Durniaus“ grupei galima tik sąlyginai. Jis susideda iš dviejų etapų. Pirmasis jų žaidžiamas panašiai kaip „Žioplys“, kuris aprašytas skyriuje apie pasjansus, o antroji žaidimo dalis – šiek tiek panaši į „Durnių“, bet turi savo ypatumų.

Gali žaisti du-šeši žaidėjai 36 kortų kalade. Kortų rangų eilė įprastinė – nuo tūzo iki šešakės.

Pirmas dalijantysis nustatomas burtų keliu, o vėliau kiekvieną kartą dalija padalijimą pralaimėjęs (jis vadinamas „vėpla“) žaidėjas. Dalijantysis prieš kiekvieną žaidėją atverčia ant stalo po vieną kortą. Tai yra pradinės asmeninių fondų kortos, ant kurių vėliau dedamos kitos. Likusios kortos – uždarasis fondas – padedamos stalo vidury.

Pradeda visada Pirmasis. Atėjus eilei, kiekvienas žaidėjas privalo, jei tai įmanoma, perkelti viršutinę (žaidimo pradžioje – pradinę) savo fondo kortą ant varžovų atverstų kortų sekvencine tvarka, nepaisant spalvos, t. y. ant, tarkim, bet kurios septynakės – bet kurią aštuonakę, ant damos – karalių ir pan. Ant tūzo dedama šešakė.

Jeigu viršutinė savojo fondo korta niekur netinka pagal šią taisyklę, žaidėjas privalo paimti viršutinę uždarojo fondo kortą. Jeigu šią kortą galima padėti ant kurios nors iš varžovų atverstų kortų, ją reikia ten padėti, ir po to vėl galima, jei įmanoma, perkelti savojo fondo viršutinę kortą.

Jeigu paimtoji iš uždarojo fondo korta niekur netinka, ji padedama atversta į savąjį fondą, ir lieka jo viršuje. Ėjimo teisė pereina kitam žaidėjui.

Jeigu ši korta yra sekvencinė viršutinei savojo fondo kortai, padedama ant pastarosios, ir reikia imti iš uždarojo fondo dar vieną kortą, kuria galima toliau žaisti, kaip jau aprašyta.

Bet kuriuo momentu, atėjus eilei daryti ėjimą, panaudojus viršutinę savojo fondo kortą, galima taip pat panaudoti, jei tai įmanoma, kitą po jos ir t. t.

Jeigu žaidėjas, darydamas ėjimą, nepastebi, jog gali perkelti savo viršutinę kortą ant varžovo kortos, ir paima iš uždarojo fondo arba, užuot padėjęs kitam, paimtąją padeda sau (kai galima dėti keliems, laisvai pasirenkama, kuriam dėti), visi varžovai atrenka savo nuožiūra po vieną nereikalingą kortą iš savųjų fondų ir padeda šias kortas klaidą padariusiojo žaidėjo fondo apačioje.

Kai baigiasi uždarasis fondas, paskutinę jo kortą imantis žaidėjas parodo ją visiems ir prideda prie savojo fondo kortų. Ši korta rodo kozirių spalvą tolesniame žaidime.

Antrajame žaidimo etape visi paima į rankas savuosius fondus. Paskutinę kortą paėmęs žaidėjas deda ant stalo bet kurią kortą. Šią kortą privalo permušti savąja korta varžovas iš kairės. Permušti galima arba aukštesne tos pačios spalvos korta, arba koziriu. Kai žaidėjas permuša padėtąją kortą, šią, savo ruožtu, privalo permušti kitas žaidėjas. Nesvarbu, kokia korta buvo padarytas pirmasis ėjimas, svarbu permušti būtent paskutiniąją padėtą kortą. Toliau lygiai taip privalo permušti ir kiti iš eilės žaidėjai.

Jeigu kirtyje susirenka tiek kortų, kiek žaidėjų, kirtis laikomas užbaigtu, jo kortos užverčiamos, toliau tame padalijime nenaudojamos, o naują kortą deda ant stalo žaidėjas, kuris permušė paskutiniąją kortą ir užbaigė kirtį.

Jeigu kuris nors žaidėjas negali ar nenori permušti viršutinės kortos, jis privalo paimti į ranką apatinę kortą iš tuo momentu gulinčių ant stalo kortų, o ėjimo teisė pereina kitam žaidėjui, kuris, savo ruožtu, sprendžia, permušti kortą ar taip pat imti į ranką. Jeigu žaidėjas nepermuša pirmosios paeitos kortos, ima ją į ranką, o ėjimą daro kitas žaidėjas. Tad visiškai galimas dalykas, kad užbaigtą kirtį sudarys ne visų, o tik kai kurių žaidėjų padėtos kortos. Svarbu, kad jų skaičius būtų ne didesnis už žaidėjų skaičių.

Kai kuris nors žaidėjas padeda paskutiniąją savo kortą, ja permušdamas, iš tolesnio žaidimo pasitraukia. Šį užbaigtą kirtį dar sudaro tiek kortų, kiek iš viso žaidėjų, o kitą užbaigtą kirtį sudaro jau mažiau kortų, kadangi liko mažiau žaidėjų.

Žaidimo tikslas – kuo greičiau padėti visas savo kortas ir išeiti iš žaidimo. Pralaimi ir tampa „vėpla“ tas žaidėjas, kuriam vienam lieka kortų rankoje.

Padalijimų skaičius nereglamentuojamas. Galima iš anksto susitarti, kiek bus žaidžiama.

Teoriškai įmanoma, kad padalijimo pabaigoje liks po 1-2 kortas keliems žaidėjams, ir tų kortų niekas negalės permušti, pvz., kai užbaigtuose kirčiuose bus užversti visi koziriai; tokiu atveju turėtų būti laikoma, kad padalijimas baigėsi lygiosiomis.

Šuo

Variantas dviem-šešiems žaidėjams 24 kortų kalade. Beje, šio žaidimo nereikia painioti su anksčiau aprašytu kitu to paties pavadinimo žaidimu.

Pirmoji žaidimo fazė – kaip „Vėploje“, bet atvirus fondus turi ne tik kiekvienas žaidėjas: viena uždarojo talono korta atverčiama stalo vidury, tai – centrinis fondas. Žaidėjai privalo pirmiausia dėti kortą, jei ji tinka, į centrinį fondą, ir tik po to – varžovams. Nėra baudos, kai žaidėjas nepastebi galimybės kur nors perkelti kortą, paprasčiausiai klaida ištaisoma, ir žaidžiama toliau.

Kai baigiasi uždarasis fondas, centrinio fondo kortos užverčiamos ir nenaudojamos. Visi žaidėjai paima kortas į rankas. Koziriai visada širdys, bet galima susitarti, kad kozirių spalvą rodo paskutinioji atversta korta.

Antrąją žaidimo fazę pradeda žaidėjas, sėdintis paskutinę kortą paėmusiojo kairėje (arba, pagal susitarimą – paėmęs paskutiniąją kortą). Kaip ir „Vėploje“, kiekvienas turi permušti varžovo padėtą kortą. Neturint aukštesnės reikiamos spalvos kortos, permušama koziriu. Kryžių spalvos kortas galima permušti tik aukštesniais kryžiais, koziris šiuo atveju neturi kertamosios galios. Nenorintis ar negalintis permušti ima į ranką apatinę kirčio kortą, ir toliau žaidžia kitas žaidėjas.

Kai kirtyje susirenka tiek kortų, kiek yra žaidėjų, užbaigtas kirtis užverčiamas, naują ėjimą daro paskutinę kortą padėjęs žaidėjas.

Kai kortų belieka tik vienam žaidėjui, sakoma, jog jis lieka „šunimi“, ir privalo balsu suloti tiek kartų, kiek kortų jam liko.

Pagal susitarimą, galima už kiekvieną likusią kortą skirti žaidėjui po vieną baudos tašką. Partija baigiama, kai kuris nors surenka, sakykim, 30 ar 50 baudos taškų. Partiją laimi žaidėjas, kuris tuo momentu turi baudos taškų mažiausiai.

Savi koziriai

Variantas, žaistas Rusijoje šio amžiaus pradžioje, o vėliau visiškai išstumtas „Primestinio“ bei „Pervedamojo“.

Žaidžiamas trise-keturiese 36 kortų kalade. Kozirius žaidėjai pasirenka prieš žaidimą, ir jie nekeičiami iki partijos pabaigos. Renkamasi paeiliui arba burtų keliu. Visų žaidėjų koziriai turi būti skirtingų spalvų.

Žaidimo principas toks pats kaip „Durniaus“: reikia permušti paeitąją ar pavilktąją kortą ir pavilkti dar viena.

Išdalijamos visos kortos. Jeigu padalijus kuris nors žaidėjas neturi savo kozirių spalvos šešakės, šią kortą privalo jam atiduoti tas, kuris ją turi, mainais ištraukdamas iš varžovo užverstų kortų bet kurią kitą. Žaidėjas, kuris nenori ar negali permušti pavilktosios kortos, privalo paimti į ranką tris viršutines kortas iš šūsnies, esančios tuo momentu ant stalo. Jeigu ant stalo yra mažiau kaip trys kortos, privalo paimti tiek, kiek yra. Jeigu žaidėjas nepermuša savo paties kozirio, privalo paimti į ranką dešimt kortų. Kitą ėjimą daro kitas žaidėjas.

Galima susitarti, kad nepermušus imamos ne trys kortos, o visos, tuo momentu gulinčios ant stalo.

Pralaimi tas žaidėjas, kuriam vienam lieka kortų rankoje.

Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS