Kortų žaidimas „Preferansas“ ir jo variantai

Preferansas

„Preferansas“ yra vienas iš senųjų žaidimų kortomis. Dar XIX amž. Europos aukštuomenės sluoksniuose buvo laikoma garbės dalyku mokėti šį žaidimą. Senais laikais, kai buvo mažai raštingų žmonių, jį žaisdavo daugiausia dvariškiai, bajorai, aukštieji dvasininkai, karininkai ir kiti privilegijuotieji asmenys.

„Preferansas“ yra sudėtingas žaidimas, reikalaujantis iš žaidėjo susikaupimo, tikslaus apskaičiavimo, bet jam nesvetimas ir azartas.

Dabar sunku pasakyti, koks buvo „Preferansas“ jo atsiradimo momentu, bet šiais laikais yra žinomi keli gan skirtingi jo variantai. Jeigu Vakarų Europos šalyse žaidžiamas „greitas“ „Preferansas“, atsiskaitant po kiekvieno padalijimo, tai Rytų Europos šalyse labiau mėgiamas sudėtingas, kelias valandas trunkąs variantas, kuriame dažnai nugalėtojas paaiškėja, tik pasibaigus žaidimui ir apskaičiavus rezultatus.

Bet ir Rytų Europos šalyse žaidžiama nevienodai. Tiesa, didelių skirtumų nėra, bet, pavyzdžiui, Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje skaičiuojama ir užrašoma skirtingai, yra ir organizacinių skirtumų.

Lietuvoje labiausiai paplitęs vadinamasis „kleboniškasis“ arba klasikinis variantas.

Šioje knygoje pateikiame tik lietuviškąjį „Preferansą“ su kai kuriais variantais. Deja, dėl vietos stokos negalime aprašyti, kaip žaidžiama kitose šalyse.

Lietuviškasis variantas

Kirtinis, kozirinis, individualus žaidimas trims ar keturiems žaidėjams. 32 kortų kaladė. Kortų rangų eilė įprastinė: vyriausia korta – tūzas, po to – karalius, dama, valetas, dešimtakė ir devynakė. Žaidžiant būtina dėti į kirtį paeitos spalvos kortą, o neturint – koziriuoti. Pirmą ėjimą visada daro Pirmasis bet kuria savo korta, toliau – kirtį paėmęs žaidėjas.

Prieš pradedant žaidimą, ant popieriaus lapo nubraižoma lentelė (žr. 1 lentelę). Joje rašomi žaidimo rezultatai. Čia pateiktoji indeksacija lentelėje nerašoma, ji reikalinga tik aiškinimo palengvinimui. Suprantama, kiekvienas žaidėjas gali įsirašyti kuriame nors laukelyje savo inicialus, vardą ar dar kokius nors sutartinius ženklus, pagal kuriuos galima nustatyti, kuri lentelės dalis priklauso tam ar kitam žaidėjui.

Sąlyginai pavadinkime žaidėjus pagal pasaulio šalių kryptis – N, E, S, W, kaip yra priimta žaidžiant bridžą. Tad žaidėjui N priklauso viršutinė lentelės dalis, laukeliai N1, N2, NW, NS ir NE, žaidėjui E – dešinioji mūsų pavyzdyje pateikiamos lentelės dalis – laukeliai E1, E2, EN, EW bei ES ir t. t. Bent kiek patyrimo turintiems „Preferanso“ žaidėjams paprastai nesunku atsiminti, į kuriuos laukelius reikia rašyti atskirų padalijimų rezultatus, nors dažnai po kiekvieno padalijimo kiekvienam žaidėjui tenka įrašyti kažkokius skaičius ne į vieną, bet į keletą laukelių.

Dažniausiai kiekvienas žaidėjas pats pildo savo lentelės skiltis atskiru rašikliu, bet galimas atvejis, kai žaidimo rezultatus užrašinėja vienas kuris nors žaidėjas. Jeigu lentelę pildo kiekvienas žaidėjas atskirai, lapas paprastai dedamas stalo vidury, ir kiekvieno žaidėjo įrašai būna pasisukę statmenai gretimų žaidėjų įrašams, t. y. kiekvienas rašo taip, kaip jam patogiausia perskaityti savo parašytus skaičius. Tad įrašai žaidėjo, kuris sėdi už stalo priešpriešiais, įrašyti lyg „aukštyn kojom“. Jei lentelę pildo vienas žaidėjas, kas, beje, būna retokai, jis gali rašyti į lentelę skaičius, orientuotus vienodai.

Pačiame lapo centre, pažymėtame rombu, užrašoma taškų suma, kurią reikia surinkti visiems žaidėjams. Kol šios sumos visi nesurenka, paprastai žaidimas nebaigiamas, nors galima susitarti, jog bus žaidžiama tam tikrą laiką, ir po to apskaičiuojamas žaidimo rezultatas, bet taip žaidžiama retai. Priklausomai nuo to, kiek laiko žaidėjai gali skirti partijai, rombe įrašomas skaičius svyruoja tarp 60 ir 240, šis skaičius turi dalintis iš trijų be liekanos. Keturiese žaidžiama dažniausiai iki 120, tokia partija trunka maždaug dvi-tris valandas. Tolesniuose lentelės pildymo aiškinimuose vadovausimės nuostata, jog buvo susitarta žaisti būtent iki 120, kas ir įrašyta 1 lentelės centriniame rombe.

1 lentelė. Lapo išbraižymas žaidžiant keturiese.

Lapo centre susikertančiose įstrižainėse, kurias rekomenduotume vadinti takais (skiltys N1, E1, S1, W1) užrašomi laimėti taškai. Sakoma – „žaidėjas įsirašo į taką“, „žaidėjas take turi tiek ir tiek taškų“ ir pan. Užrašoma taškų suma priklauso nuo padalijimo vertės, apie tai bus pasakyta, kalbant apie žaidimo vertinimą. Kaip minėta, žaidžiama tol, kol kiekvienas žaidėjas savo take surenka tiek taškų, kiek jų užrašyta lapo centre.

Po to kiekvienas žaidėjas savo skiltyse N2, E2, S2, W2 (trikampiuose) užsirašo sumą, lygią pusei rombe įrašytos sumos, mūsų atveju – po 60 (žr. 2 lentelę). Šiose skiltyse rašomi taškai vadinami vištomis ir garantuoja žaidėjo piniginį įnašą partijoje. Kuo didesnis vištų skaičius, tuo žaidėjas daugiau pralaimi. Trikampė skiltis dar vadinama kalnu, sakoma – „ant kalno žaidėjas turi 60 vištų“.

2 lentelė. Įrašai ant kalno, eglės žymėjimas.

Pirmas dalijantysis nustatomas burtų keliu, toliau dalija kiekvienas iš eilės. Jeigu žaidėjų keturi, kiekviename padalijime žaidžia tik trys. Dalijantysis žaidėjas nežaidžia. Jis dalija kortas tik varžovams, panašiai kaip žaidžiant „Tūkstantį“.

Dalijama po dvi kortas. Kol visos kortos neišdalintos, jų žiūrėti negalima. Iš pradžių žaidėjams padalijama po dvi kortas, ir dar dvi kortos padedamos užverstos stalo vidury. Tai yra pirkinys. Po to išdalijamos visos likusios kortos trims žaidėjams, dalijant po dvi, iš viso kiekvienam po 10 kortų.

Žaidimui pagreitinti ir vertei padidinti kiekvienas žaidėjas prie kurio nors savo vertikalaus brūkšnio po kalnu nubrėžia po 4 įstrižus brūkšnelius, kaip parodyta 2 lentelėje, ir žaidžiamos vadinamosios eglės.

Eglė – toks padalijimas, kai žaidėjai stengiasi paimti kuo mažiau kirčių. Tokia eglė vadinama bendrąja. Žaidžiant eglę, nėra kozirių, atsisakyti žaisti negalima. Už kiekvieną paimtą kirtį žaidėjas gauna tris vištas, ir sužaidus kiekvieną tokį padalijimą, gautų vištų suma pridedama prie jau užrašytų ant kalno. Primename, kad ant kalno užrašyti skaičiai informuoja apie pralaimėtus, t. y. baudos taškus.

Žaidžiant bendrąją eglę, pirmieji du ėjimai, nepaisant to, kas paima pirmąjį kirtį, daromi užversto pirkinio kortomis ir laikoma, jog šiuos ėjimus daro dalijantysis. Jeigu kuri nors šių kortų ima kirtį, dalijantysis užsirašo atitinkamą vištų sumą (po tris už kiekvieną paimtą kirtį). Trečiąjį ėjimą visada daro Pirmasis, o kitus – kirtį paėmęs žaidėjas.

Jeigu žaidžiama trise, kirčiai, kuriuos paima pirkinio kortos, neatitenka niekam, jie užverčiami ant stalo, bet ėjimai daromi taip kaip ir keturių žaidėjų atveju.

Sužaidus pirmą bendrąją eglę ir apskaičiavus bei užrašius rezultatus, žaidžiamos dar trys. Kiekvieną kartą dalija kitas žaidėjas, tad visi dalijantieji po vieną kartą daro ėjimus pirkinio kortomis.

Yra priimta, kad „Preferanse“ kiekvieno užrašo pasikeitimas atliekamas užbraukiant buvusį užrašą ir šalia parašant naują. Pvz., žaidėjas S, bendrosios eglės padalijime paėmęs tris kirčius ir gavęs 9 vištas, užbraukia ant savo kalno esantį skaičių 60 ir šalia parašo naują – 69 (žr. 2 lentelę). Užbraukti reikia taip, kad būtų galima nesunkiai perskaityti, koks skaičius buvo užbrauktas, tai leidžia lengviau surasti klaidas, padarytas rašant.

Beveik visuomet žaidžiant eglę, kirčius paima visi žaidėjai, tad visi įsirašo ant kalno naujus skaičius, užbraukę senuosius. Jeigu bendrosios eglės padalijime žaidėjas, tarkime, žaidėjas W, nepaima nė vieno kirčio, jis užsirašo į taką 6 taškus ir nubraukia sau 6 vištas, t. y. iš savo vištų skaičiaus atima 6, kaip parodyta 2 lentelės skiltyse W1 ir W2. Jeigu nė vieno kirčio nepaima dalijantysis, jis taip pat įsirašo į taką ir nusibraukia po 6 vištas.

Bendroji eglė yra tik „Preferanso“ fragmentas, paprastai žaidžiamas iš pat pradžių, nors tai nėra privaloma. Jeigu žaidėjų tik trys, kartais susitariama partijos pradžioje sužaisti du ratus, t. y. šešias egles. Tiesa, būna, kad vėliau eglė žaidžiama ir dėl kitos priežasties, bet apie tai dar bus paaiškinta. Vadinamasis tikrasis žaidimas pagrįstas varžymusi ir siekimu paimti kuo daugiau kirčių.

Minėtasis žaidimo pagreitinimas dėl sužaistų eglių pasireiškia tuo, kad tais atvejais, kai laimėjęs varžymąsi žaidėjas (žaidžiantysis) turi eglių, toks padalijimas vertinamas dvigubai: žaidžiantysis užsirašo į taką, nusirašo vištų, o vistuojantieji užsirašo vistų už paimtus kirčius dvigubai daugiau nei paprastame žaidime be eglių. Kai tik kuris nors žaidžiantysis laimi įsipareigotą žaidimą, jis nusibraukia vieną eglę (lentelėje brėžiamas priešingos krypties brūkšnelis, keli tokie brūkšneliai vizualiai primena stilizuotą eglutę, iš čia ir pavadinimas), sakoma – „sužaidžia eglę“, „vistai ir vištos skaičiuojami prie eglės“ ir t. t.:

Jeigu žaidžiantysis netesi paskelbto žaidimo, t. y. nepaima tiek kirčių, kiek įsipareigojo, eglės nenubraukia, bet netesėto žaidimo įvertinimas – vis tiek dvigubas.

Žaidimo įvertinimas priklauso tik nuo žaidžiančiojo turimų nesužaistų eglių, ir visai neturi įtakos įvertinimui vistuojančiųjų eglės.

Paprastai žaidime kiekvieno žaidėjo nesužaistų eglių skaičius būna nevienodas. Kai kuris nors žaidėjas sužaidžia visas savo egles, tolesni padalijimai, kuriuose jis tampa žaidžiančiuoju, dvigubai nevertinami.

Varžymosi tikslas – gauti teisę paimti pirkinį ir tapti žaidžiančiuoju, nes tik tokiu atveju laimėjęs žaidėjas gali sumažinti savo vištų skaičių ant kalno ir gauti taškų, įrašomų į taką (išskyrus minėtąjį atvejį, kai nepaimama nė vieno kirčio, žaidžiant bendrąją eglę).

Žaidžiantysis nustato kozirių spalvą ir visada žaidžia vienas prieš kitus du, kurie vadinami vistuojančiaisiais. Pastarieji, net ir laimėję padalijimą, neužsirašo taškų į taką ir nenusibraukia vištų. Žaidimo praktika rodo, kad nelaimi partijos žaidėjas, kuris mažai varžosi, retai būna žaidžiančiuoju ir turi take mažai taškų. Kaip minėta, paprastai žaidžiama tol, kol visi žaidėjai savo takuose surenka iš anksto nustatytą taškų ribą. Paprastai žaidėjai, kurie anksčiau už kitus pasiekia tą ribą, „padeda“ ją pasiekti ir kitiems žaidėjams, bet pastariesiems ši „pagalba“ brangiai kainuoja, todėl yra tikslinga kuo greičiau pačiam surinkti take reikiamą taškų sumą. O kartais žaidžiama taip, kad tako lenktynių laimėtojas gauna papildomą premiją, dažniausiai jam iš anksto sutarta suma sumažinamas vištų ant kalno skaičius.

Yra penkios žaidimo kategorijos. Žemiausia kategorija – kai žaidėjas įsipareigoja paimti 6 kirčius. Aukštesnės kategorijos – 7 kirčiai, 8 kirčiai, 9 kirčiai ir 10 kirčių, vadinamasis totusas, o taip pat vadinamasis mizeris (0 kirčių).

Varžymuisi turi įtakos kortų spalvos. „Preferanse“ jauniausia spalva yra vynai, po jos – kryžiai, būgnai ir širdys.

Pradeda varžymąsi Pirmasis, skelbdamas įsipareigojamų paimti kirčių skaičių ir spalvą, pvz., „Šeši kryžiai!“. Tai reiškia, kad jis įsipareigoja tapęs žaidžiančiuoju paimti bent 6 kirčius, skelbdamas koziriais kryžių spalvą ar kurią nors vyresnę – būgnus ar širdis (o taip pat be kozirių).

Pats žemiausias galimas skelbimas yra „Šeši vynai“, kartais sakoma „Paprasti vynai“. Kito žaidėjo skelbimas privalo būti arba vyresnės spalvos toje pačioje kategorijoje, arba jaunesnės spalvos, bet aukštesnėje kategorijoje. Duotajame pavyzdyje po skelbimo „Šeši kryžiai!“ kitas žaidėjas gali skelbti bet kurią spalvą septintoje ir aukštesnėse kategorijose arba būgnus ir širdis šeštoje. Šiuo atveju skelbti vynų spalvos šeštoje kategorijoje negalima. Pats aukščiausias skelbimas vienoje kategorijoje yra „Be kozirių!“, t. y. neskelbiant jokios spalvos. Po tokio skelbimo kitam žaidėjui, norinčiam tęsti varžymąsi, tenka skelbti tik aukštesnėje kategorijoje arba pasuoti.

Pasuoti galima nenorint ar negalint skelbti. Supasavęs žaidėjas pasitraukia iš varžymosi, bet nepraranda teisės vistuoti, t. y. žaisti antroje žaidimo fazėje – kirčių ėmime. Skelbia visi žaidėjai griežtai iš eilės.

Varžomasi tol, kol pasuoja du žaidėjai ir atiduoda pirkinį trečiajam, kuris ir tampa žaidžiančiuoju. Jis privalo paimti tiek kirčių, kokios kategorijos galutinis įsipareigojimas. Jeigu paima bent vienu kirčiu mažiau, pralaimi ir užsirašo vištų. Pvz., varžymąsi laimėjo žaidėjas, paskelbęs „Septyni būgnai!“. Tad jis privalo paimti ne mažiau kaip septynis kirčius. Jeigu žaidžiantysis paima daugiau kirčių negu įsipareigoja, jokių papildomų taškų negauna, įvertinamas tik paskelbtas žaidimas. Tad visuomet reikia stengtis tiksliai apskaičiuoti galimų paimti kirčių skaičių ir skelbti optimaliai. Žaidžiantysis turi teisę skelbti galutinį žaidimą aukštesnės spalvos toje pačioje kategorijoje arba bet kurios spalvos aukštesnėje kategorijoje, taip pat be kozirių. Sumažinti žaidimo lygio negalima.

Žaidėjas, kuris pradeda varžymąsi, turi vieną privilegiją: jeigu kuris nors skelbia aukštesnį už jo skelbimą, pradėjęs varžymąsi žaidėjas, atėjus vėl jo eilei skelbti, turi teisę pakartoti paskutinįjį varžovo skelbimą, sakydamas „Mano!“. Tai reiškia, jog jis perima paskutinio skelbusiojo įsipareigojimą. Paprastai varžantis niekas neskuba skelbti maksimaliai, nes, kaip jau minėta, paskelbti aukštesnį galutinį žaidimą galima ir laimėjus varžymąsi (sakoma – pasikelti). Todėl žaidėjai stengiasi laimėti varžymąsi kuo žemesniu skelbimu. Suprantama, jeigu varžymosi metu kitas žaidėjas ar žaidėjai skelbia aukštesnį žaidimą (vyresne spalva toje pačioje kategorijoje ar aukštesnėje kategorijoje), tokiu atveju, norint laimėti varžymąsi, tenka skelbti dar aukštesnį žaidimą, bet, kaip jau minėta, varžantis nėra tikslinga skelbti iškart aukštą žaidimo lygį, jei tai nėra būtina.

Tad varžymasis baigiamas, kai du žaidėjai pasuoja ir lieka tik vienas, paskelbęs aukščiausią žaidimo lygį.

Laimėjęs varžymąsi žaidėjas paima pirkinį, parodo jį kitiems, dvi nereikalingas kortas užverčia ant stalo ir skelbia galutinį žaidimą, pvz., „Šeši būgnai“, „Septyni vynai“, „Mizeris“, „Devyni be kozirių“ ir pan. Primename, jog šis galutinis skelbimas negali būti žemesnis už tą, kuriuo žaidžiantysis laimėjo varžymąsi.

Paaiškėjus žaidžiančiajam, kiti žaidėjai paeiliui, pradedant varžymąsi laimėjusiojo kairiuoju varžovu, skelbia, sutinką vistuoti ar ne. Jie atitinkamai skelbia „Vist!“ arba „Pas!“. Vistuojančiųjų tikslas – neleisti žaidžiančiajam paimti visų įsipareigotų kirčių.

Jeigu žaidžiantysis įsipareigoja paimti šešis kirčius, vienas vistuojantysis privalo paimti ne mažiau kaip du kirčius. Jeigu vistuoja abu, jie privalo paimti keturis kirčius, bet nesvarbu, ar jie tuos kirčius pasidalins po lygiai, ar vienas kuris nors paims daugiau už kitą. Jeigu vistuojantieji nepaima jiems privalomų kirčių, priklausomai nuo to, kaip jie pasiskirstė paimtus kirčius, taip pat privalo užsirašyti vištų pagal 4 lentelę.

Jeigu žaidžiantysis paskelbia 7 kirčius, vistuojantieji privalo paimti du kirčius (jei vistuoja vienas – tik vieną). Jeigu žaidžiantysis paskelbia 8, 9 ar 10 kirčių, nesvarbu, ar vistuoja vienas, ar abu, jiems užtenka paimti bent vieną kirtį.

Jeigu abu žaidėjai atsisako vistuoti, žaidžiantysis laimi padalijimą be kovos, savo kortų varžovams nerodo ir užsirašo įvertinimą pagal 3 lentelę. Kortas dalija kitas žaidėjas.

Jeigu vienas žaidėjas atsisako vistuoti, kitas vistuojantysis turi teisę vistuoti vienas arba vienas už abu, sakoma – vistuoti iš abiejų rankų. Pastaruoju atveju galimi du variantai: jis gali pareikalauti, kad partneris žaistų įprastai – niekam nerodydamas savo kortų, sakoma – uždaromis kortomis, arba gali žaisti atviromis. Šiuo atveju, kai tik padaromas pirmasis ėjimas, ant stalo atverčiamos abiejų vistuojančiųjų kortos, ir tas žaidėjas, kuris sutiko vistuoti už abu, vienas žaidžia visomis šiomis kortomis. Negalima atverstų kortų sumaišyti: jos į kirtį dedamos griežtai paeiliui, kaip įprasta kortų žaidimuose.

Jeigu sutikęs vistuoti žaidėjas išreiškia pageidavimą vistuoti vienas be partnerio kortų, vistuoti atsisakęs žaidėjas turi teisę perimti vistavimą uždaromis ar atviromis kortomis. Tokiu atveju visa atsakomybė laimėjus ar pralaimėjus padalijimą atitenka jam.

Jeigu nė vienas šių žaidėjų nenori vistuoti iš abiejų rankų, šią teisę gauna dalijantysis, prisiimdamas sau visą atsakomybę už žaidimą. Jis taip pat gali vistuoti ir tuo atveju, kai apskritai niekas nenori vistuoti. Būtina sąlyga – jis neturi būti pažiūrėjęs daugiau kaip vieno žaidėjo kortų.

Visais atvejais, kai žaidžiama iš abiejų rankų, vistuojantis žaidėjas privalo paimti 4 kirčius, kai žaidžiama šeštoje kategorijoje, 2 kirčius, kai žaidžiama septintoje ir bent 1 kirtį likusiose kategorijose. Jeigu kuriam nors vistuojančiajam pareiškus norą vistuoti vienam, t. y. tik savomis kortomis, kiti žaidėjai nenori perimti vistavimo iš dviejų rankų, pasavusiojo kortos paliekamos užverstos ant stalo, ir vistuojantysis žaidžia prieš žaidžiantįjį vienas. Tokiu atveju jam pakanka paimti du kirčius, kai galutinis skelbimas yra šeštoje kategorijoje, ir po vieną, kai kitose.

Dažnai pirmas vistuojantysis specialiai pasuoja, kad po to galėtų perimti vistavimą iš abiejų rankų atviromis kortomis, nes taip vistuoti yra lengviau negu uždaromis. Bet tokiu atveju yra pavojus, kad ir antrasis žaidėjas pasuos, ir žaidžiantysis laimės padalijimą be žaidimo.

Pvz., galutinis žaidžiančiojo (tarkime, tai žaidėjas B) skelbimas – „Šeši būgnai“. Žaidėjas C (kairysis žaidžiančiojo varžovas) skelbia „Pas“, žaidėjas D – „Vist, vienas“. Dabar pasavęs žaidėjas C turi dvi galimybes:

a) padeda savo kortas užverstas ant stalo, ir žaidėjas D žaidžia vienas prieš žaidžiantįjį – žaidėją B, jis privalo paimti bent du kirčius, o žaidžiantysis – šešis, kuriuos įsipareigojo paimti;

b) skelbia „Perimu, atviromis!“ (arba „Perimu, uždaromis!“), t. y. įsipareigoja žaisti prieš žaidžiantįjį savomis ir žaidėjo D kortomis, jis privalo paimti keturis kirčius (žaidžiantysis – minėtuosius šešis); jeigu perima atviromis, po pirmojo padalijimo ėjimo abiejų vistuojančiųjų kortos atverčiamos ant stalo, ir iš jų žaidėjas C organizuoja žaidimą; jei perima uždaromis, abu vistuojantieji žaidžia nerodydami kortų, bet visi jų paimti kirčiai atitenka perėmusiajam vistavimą. Perėmęs vistavimą žaidėjas C neturi nurodinėti žaidėjui D, kokias kortas dėti į kirtį, bet sakoma – „pasikviečia jį uždaromis kortomis“.

Kortos iš abiejų rankų į kirčius dedamos natūralia eiliškumo tvarka – laikrodžio rodyklės kryptimi.

Jeigu sutinka vistuoti abu žaidėjai, atviromis kortomis žaisti negalima.

Jeigu žaidžiant keturiese abu vistuojantieji atsisako vistuoti ir pasuoja, kaip minėta, dalijantysis (duotajame pavyzdyje – žaidėjas A), pažiūrėjęs vieno kurio nors vistuojančiojo kortas, turi teisę skelbti „Aš perimu“, ir panašiai kaip žaidėjas C, gali žaisti abiejų vistuojančiųjų atviromis ar uždaromis kortomis. Pastaruoju atveju žaidėjas D irgi yra pasikviečiamas. Perėmęs vistavimą žaidėjas ir šiuo atveju privalo paimti keturis kirčius.

Paprastai uždaromis kortomis vistuojama, kai pirmąjį ėjimą daro žaidžiantysis (jeigu jis – Pirmoji ranka). Jeigu Pirmoji ranka – vienas iš vistuojančiųjų, dažniausiai žaidžiama atviromis kortomis, kurios, kaip minėta, atverčiamos ant stalo Pirmajam padarius pirmąjį ėjimą.

Tesėjęs paskelbtą žaidimą, t. y. paėmęs įsipareigotus kirčius, žaidžiantysis užsirašo taškus į taką ir nusibraukia nuo kalno atitinkamą vištų skaičių. Už paimtus kirčius vistuojantieji gauna taškus, kurie vadinami vistais. Atkreipiame skaitytojų dėmesį, jog žaidimas įvertinamas nevienodai, priklausomai nuo to, ar žaidžiantysis turėjo eglių, ar ne.

Netesėjęs paskelbto žaidimo žaidžiantysis užsirašo ant kalno vištas, o vistuojantieji už paimtus kirčius taip pat gauna vistus. 3 ir 4 lentelėse pateikiami tesėtų ir netesėtų žaidimų įvertinimai.

3 lentelė. Žaidimo įvertinimas, kai žaidžiantysis tesėjo paskelbtą žaidimą.

4 lentelė. Žaidimo įvertinimas, kai žaidžiantysis netesėjo paskelbto žaidimo.

Kuo aukštesnį žaidimą paskelbia žaidžiantysis, tuo aukštesnis tiek jo, tiek vistuojančiųjų įvertinimas.

Pvz., jei žaidžiantysis paskelbė žaidimą šeštoje kategorijoje ir paėmė šešis kirčius, iš 3 lentelės matome, kad jis užsirašo į taką 6 taškus, nusibraukia 6 vištas, o vistuojantieji už kiekvieną paimtą kirtį gauna po 12 vistų. Jeigu žaidimas septintoje kategorijoje, žaidėjai užsirašo atitinkamai 9 į taką, 9 nuo kalno ir po 18 už kiekvieną paimtą kirtį.

Ir atvirkščiai: jei žaidžiantysis paskelbto žaidimo netesi, t. y. paima mažiau kirčių negu įsipareigojo, už kiekvieną trūkstamą kirtį šeštoje kategorijoje užsirašo ant kalno po 12 vištų, o jeigu privalomų kirčių nepaima vistuojantieji, už kiekvieną trūkstamą užsirašo po 6 vištas. Septintoje kategorijoje – atitinkamai 18 ir 9.

Vistuojantieji užsirašo vistus atitinkamose skiltyse priklausomai nuo to, kuris buvo žaidžiantysis. Jeigu, pvz., žaidžiantysis – E, o vistavo N ir S, jie už paimtus kirčius užsirašo vistus atitinkamai skiltyse NE ir SE (žr. 5 lentelę). Tarkim, E žaidė „Šešis būgnus“ ir paėmė 6 kirčius, N paėmė 3, o S – 1. E užsirašo į taką 6 ir nusibraukia 6 vištas; žaidėjas N skiltyje NE užsirašo 36 vistus (po 12 už kiekvieną kirtį), o žaidėjas S – skiltyje SE 12 vistų:

5 lentelė. Padalijimo įvertinimo užrašymas.

Jeigu pirkinyje yra kortų, kuriomis žaidžiantysis galėtų paimti potencialų kirtį, pvz., tūzas, vienos spalvos tūzas ir karalius, vienos spalvos karalius ir dama, dalijantysis gauna vistus iš žaidžiančiojo, lyg būtų vistuodamas paėmęs tomis kortomis kirtį ar du. Šie vistai – pirkinio premija. Sakykim, duotame pavyzdyje dalijo W ir pirkinyje rado vieną tūzą. Tad W užsirašo skiltyje WE 12 vistų, lyg būtų paėmęs vieną kirtį vistuodamas (žr. 5 lentelę). Suprantama, jeigu žaidžiantysis būtų paskelbęs galutinį žaidimą aukštesnėje kategorijoje, pvz., septintojoje, dalijantysis gautų ne 12, bet 18 vistų už kiekvieną potencialų kirtį pirkinyje.

Tuo atveju, kai žaidžiantysis netesi paskelbto žaidimo, jis užsirašo vištas pagal 4 lentelę. Įvertinamas kiekvienas trūkstamas kirtis. Sakykim, žaidėjas skelbė „Septynis vynus“, o paėmė tik 5 kirčius; už du trūkstamus kirčius gauna po 18 vištų, t. y. padidina savo vištų skaičių ant kalno 36 taškais. Už paimtus penkis kirčius jokių taškų negauna.

Vistuojantieji užsirašo atitinkamoje skiltyje po 18 vistų už kiekvieną paimtą kirtį, o taip pat dar po 18 vistų už kiekvieną kirtį, kurio pritrūko žaidžiančiajam. Mūsų pavyzdyje – tris kirčius paėmęs vistuojantysis užsirašo žaidžiančiojo sąskaita ne už tris, o už penkis kirčius; vistuojantysis, paėmęs vieną kirtį, užsirašo už tris, o, sakykim, pirkinyje neradęs potencialaus kirčio dalijantysis žaidėjas užsirašo už du kirčius (nes dviejų pritrūko žaidžiančiajam!). Atsisakęs vistuoti žaidėjas vistų negauna.

Toks vistuojančiųjų papildomų vistų gavimas vadinamas žaidžiančiojo aprašymu.

Šios žaidimo įvertinimo taisyklės galioja paprastam žaidimui. Kiekvienas sužaistas eglės padalijimas, kuris, kaip minėta, pažymimas pasvirusiais brūkšneliais kiekvienam žaidėjui (žr. 2 lentelę), padvigubina padalijimo vertę.

Galima varžytis, nepasižiūrėjus savo kortų. Sakoma – patamsiu. Dažniausiai, kai pirmieji du žaidėjai pasuoja, patamsiu skelbia Trečiasis, tikėdamasis, jog jų kortos silpnos. Jeigu žaidėjas laimi varžymąsi, skelbdamas patamsiu, pirkinio kortos neatverčiamos, dalijantysis jų nežiūri ir atiduoda žaidžiančiajam. Vistuojantieji negali žaisti atviromis kortomis, o jei žaidžiantysis žaidžia šeštoje kategorijoje, jie abu privalo vistuoti. Jeigu žaidžiantysis, laimėjęs varžymąsi patamsiu, po to paskelbia aukštesnį žaidimą negu šeštojoje kategorijoje, kiti du žaidėjai gali atsisakyti vistuoti, bet privalo vistuoti uždaromis kortomis, t. y. kiekvienas sau.

Žaidžiant patamsiu, visi padalijimo įvertinimo užrašai dvigubinami. O jei žaidžiantysis žaidžia patamsiu ir su egle, visi užrašai keturgubinami. Dalijantysis negauna vistų už potencialius kirčius pirkinyje.

Jeigu visi trys žaidėjai pasuoja, ir nė vienas nenori būti žaidžiančiuoju, žaidžiama privalomoji eglė, kurioje, kaip pačioje pradžioje, visi stengiasi paimti kuo mažiau kirčių. Tad būna, kad kuris nors žaidėjas, neturėdamas nesužaistų eglių, vėl jų gauna. Sužaidus eglę, kortas dalija tas pats žaidėjas.

Varžantis dar gali būti ypatingas skelbimas – mizeris. Jį skelbia žaidėjas, kuris mano, jog žaisdamas vienas prieš kitus du, nepaimsiąs nė vieno kirčio. Mizerį galima skelbti iškart arba vėliau, laimėjus varžymąsi ir paėmus pirkinį. Jeigu mizeris skelbiamas varžymosi metu, už tokį skelbimą aukštesnis yra tik dešimtos kategorijos skelbimas – totusas. Dažniausiai mizeris skelbiamas paėmus pirkinį.

Vistuojantiesiems galioja tos pačios vistavimo taisyklės, tik atvirkščiai – jie privalo priversti žaidžiantįjį paimti bent vieną kirtį, jei nori laimėti padalijimą. jeigu žaidžiant mizerį vistuojantys nesugeba priversti žaidžiantįjį paimti bent vieną kirtį, užsirašo ant kalno pagal 3 lentelę.

Dažniausiai vistuoja vienas žaidėjas iš abiejų rankų atviromis kortomis, bet kartais būna, kad „mizerį gaudo“ vienas kuris nors vistuojantysis tik savomis kortomis.

Jeigu, paskelbus mizerį, pirkinyje yra kortų, už kurias dalijantysis būtų gavęs vistų, jei būtų buvęs paskelbtas paprastas žaidimas, šių vistų jis negauna. Tokiu atveju jis gauna vistus, jei pirkinyje yra žemos kortos – septynakė ar tos pačios spalvos septynakė su aštuonake.

Surinkęs take nustatytą taškų skaičių žaidėjas savo take tai pažymi dvigubu ženklu „daugiau“ (››), pasuktu smaigaliu į lapo centrą, bet iš tolesnio žaidimo nepasitraukia. Jeigu jis vėl gauna teisę užsirašyti taškus į taką ir nusibraukti vištas, šiuos taškus užrašo tuo momentu daugiausiai taškų take turinčiajam žaidėjui (sakoma – „parduoda“), o pats savo vistų skiltyje iš šio varžovo gauna dešimt kartų daugiau vistų. Jeigu taškus parduoti būtų galima dviem žaidėjams, turintiems po lygiai taškų savo takuose, parduodama artimiausiajam kairiajam varžovui.

Pvz., Žaidėjas S užrašė žaidėjui W į taką 12 taškų, tad pats užsirašo iš jo 120 vistų. 6 lentelėje pavaizduotas žaidimo įvertinimo fragmentas, suprantama, tik iliustruojantis patį pardavimo proceso užrašymą. Realiame žaidime pardavimai būna partijos gale, kai dauguma lentelės skilčių būna gerokai išmargintos žaidėjų įrašais.

6 lentelė. Žaidėjo S taškų pardavimas žaidėjui W.

Jeigu partijos pabaigoje parduodamų taškų yra daugiau negu būtų galima užrašyti varžovui, t. y. pardavus ir šis užbaigia taką, o taškų dar lieka, likusią dalį galima parduoti kitam žaidėjui, taip pat gaunant nuo jo vistų.

Pasitaiko, kad parduodant (ypač, kai žaidžiantysis paskelbė ir tesėjo aukštos kategorijos žaidimą) užbaigiami visų žaidėjų takai, o taškų dar lieka. Tokiu atveju žaidėjas nusibraukia atitinkamą vištų skaičių, pvz., jei lieka 6 taškai, kurių jau niekam negalima parduoti, žaidėjas nusibraukia 6 vištas. Jei tuo momentu jis vištų jau neturi, irgi gali parduoti, nubraukdamas atitinkamą vištų kiekį tuo momentu mažiausiai vištų turinčiam varžovui ir gaudamas nuo jo dešimt kartų daugiau vistų.

Parduodamos ir vištos, kai žaidžiantysis gali už tesėtą žaidimą nusirašyti daugiau vištų, negu turi ant kalno. Parduodama žaidėjui, turinčiam mažiausiai vištų, ar kairiajam varžovui, jei keli turi po lygiai.

Jeigu prieš žaidimą žaidėjai nesusitaria kitaip, žaidžiama tol, kol visi žaidėjai savo takuose surenka nustatytą taškų skaičių.

Apskaičiuojant žaidimo rezultatus, pirmiausia visiems nubraukiama tiek vištų, kiek jų liko mažiausiai turinčiam žaidėjui. Jeigu kuris nors žaidėjas vištų neturi, nenubraukiama niekam. Pvz., pasibaigus partijai, N turi 42 vištas, E – 18, S – 54, W – 81. Mažiausia suma – žaidėjo E (18), tad visiems nubraukiama po 18 vištų, ir lieka: N -24, E – 0, S – 36, W – 63.

Po to likusių vištų skaičių kiekvienas žaidėjas dalija iš keturių ir suapvalina vieneto tikslumu, tad žaidėjo N gautas skaičius – 6, E – 0, S – 9, W – 16. Toliau šios vištos parduodamos varžovams. Iš žaidėjo N kiti trys atitinkamose vistų skiltyse užsirašo po 60 vistų (dešimt kartų daugiau!), iš žaidėjo E neužsirašo nieko, iš S – po 90 ir iš W – po 160.

7 lentelėje parodyta, kaip atrodo tokie užrašai (kad nesusimaišytų su kitais užrašais, pateikiami tik minėtieji vištų apskaičiavimai):

7 lentelė. Vištų apskaičiavimas.

Gauti vistai sudedami su jau esančiais atitinkamose skiltyse vistais, kurie anksčiau buvo užsirašyti iš varžovų. Toks apskaičiavimo pavyzdys parodytas 8 lentelėje.

8 lentelė. Vistų apskaičiavimas.

Iš šios lentelės matome, kiek kuris žaidėjas laimėjo vistų. Pvz., žaidėjas S skiltyje SW turi iš viso 700 vistų. Tai jo laimėti vistai iš žaidėjo W. Atitinkamai – skiltyje SN matome, kad jis iš žaidėjo N laimėjo 888 vistus, o iš žaidėjo E – 333 (skiltyje SE).

Bet ir varžovai laimėjo iš žaidėjo S. Žaidėjas W – 510 vistų, žaidėjas N – 630, ir E – 693 (kitaip tariant, žaidėjas S šiuos vistus tiems žaidėjams pralaimėjo).

Tad galutinis rezultatas apskaičiuojamas taip: kiekvienas žaidėjas susiskaičiuoja, kiek iš viso jis yra laimėjęs iš visų varžovų, po to – kiek iš viso yra pralaimėjęs; šių dviejų skaičių skirtumas rodo kiekvieno žaidėjo galutinį balansą.

Tad apskaičiuojama:

Pralaimėtų ir laimėtų taškų sumos turi būti vienodos:

- 854 ir – 609 – iš viso – 1463.

+ 1375 ir + 88 – iš viso + 1463.

Žaidžiant iš pinigų, prieš žaidimą susitariama, kokia pinigų suma įvertinamas vienas taškas. Jeigu mūsų atveju vienas taškas būtų prilyginamas 0,1 cento, tai žaidėjas N būtų pralaimėjęs 85 centus, W – 61 centą, o žaidėjai E ir S būtų laimėję atitinkamai 1,37 lito ir 9 centus. Galimi ir kitokie atsiskaitymo koeficientai.

Dažnai žaidėjai taškų vertę įrašo lentelės centriniame rombe kartu su partijos dydį rodančia suma. Minėtuoju atveju, kai taškas prilyginamas 0,1 cento, toks užrašas atrodytų taip:

Metodiniai nurodymai

1. Varžantis ir skelbiant galutinį žaidimą reikia atsiminti, jog pirmąjį kiekvieno padalijimo ėjimą visada daro Pirmasis nepriklausomai nuo to, kas laimėjo varžymąsi. Žaidžiančiajam yra žymiai lengviau žaisti, kai pirmą ėjimą gali daryti jis pats. Jei pradeda varžovai, ypač, kai žaidžiantysis yra Antrasis, labai dažnai vistuojantieji sugeba leisti žaidžiančiajam paimti vienu ar net keliais kirčiais mažiau, negu tuo atveju, jei pirmą ėjimą darytų žaidžiantysis. Todėl kai žaidžiantysis nėra Pirmasis, jam verta skelbti viena kategorija žemesnį galutinį žaidimą, t. y. per daug nerizikuoti. Tiesa, kai tokiais atvejais paaiškėja, kad žaidžiantysis per daug apsidraudė, t. y. skelbė, tarkim, šešis, o turėjo tikrus septynis kirčius, ir kažkuriam vistuojančiajam kirčių nebeužteko, varžovai būna nepatenkinti, gaudami už trūkstamus kirčius vištų. Paprastai tokie nesutarimai pasitaiko tik žemiausioje žaidimo kategorijoje, kai vistuojantieji turi paimti po du kirčius ar keturis iš viso.

2. Dažniausiai žaidžiama su koziriais. Bet skelbti galutinį kozirinį žaidimą rekomenduojama tik tuo atveju, kai žaidžiantysis turi rankoje bent 4 kozirių spalvos kortas, iš kurių bent dvi figūros. Pagal tikimybių teoriją, iš likusiųjų keturių kozirių vienas vistuojantysis turi tris, o kitas – vieną. Kiek rečiau vistuojantieji abu turi po du kozirius. Jeigu vienas vistuojantysis turi tris, o kitas tik vieną, žaidžiantysis beveik visada paima vienu kirčiu mažiau negu tuo atveju, kai abu vistuojantieji turi po dvi tos spalvos kortas. Labai nepalankus žaidžiančiajam kortų išsidėstymas, kai po keturis kozirius turi ir žaidžiantysis, ir vienas iš vistuojančiųjų. Taip būna itin retai, bet į tai taip pat verta atsižvelgti.

3. Reikia vengti skelbti žaidimą be kozirių, neturint visų keturių spalvų stiprių kortų ar turint trumpą spalvą, t. y. kurios nors spalvos tik vieną ar dvi silpnas kortas.

4. Turint dviejų spalvų po keturias kortas, koziriais reikia skelbti, jei tai įmanoma, silpnesnę spalvą, nes stipresnės spalvos poninėmis kortomis, net jei jos ir ne koziriai, galima paimti kirčius.

5. Jeigu yra galimybė, reikia stengtis išmušti varžovams kozirius savo aukštais koziriais arba kitos ilgos spalvos kortomis. primename, jog „Preferanse“ privaloma dėti kozirį, neturint reikiamos spalvos kortos. Žaidžiančiajam blogai, jei vienas vistuojančiųjų turi tiek pat kozirių (ar net daugiau), kiek tuo momentu turi žaidžiantysis.

6. Kai pirmą ėjimą daro vistuojantysis, o žaidžiantysis yra Antrasis, kartais įmanomas vadinamojo „malūno“ variantas, jeigu kortų išsidėstymas netolygus. Pasitaiko, kad vienas vistuojantysis neturi vienos spalvos kortų, o antras – kitos. Jeigu vienas vistuojantysis atspėja, kurios spalvos neturi partneris, ir padaro ėjimą tos spalvos korta, antras vistuojantysis ją nukoziriuoja, po to gali atsitikti taip, kad pastarajam paėjus, koziriuos pirmas vistuojantysis, ir žaidžiančiajam beliks „karpyti ausimis“ bei dėti į tokius kirčius net ir aukštas atitinkamų spalvų kortas, kuriomis jis būtų galėjęs paimti kirčius, jei būtų sugebėjęs atimti iš vistuojančiųjų kozirius. Jeigu panašus variantas pasitaiko, kai vistuojantieji žaidžia atviromis kortomis, žaidžiančiajam tai gali tapti tikra tragedija. Yra žinoma atvejų, kai žaidžiantysis turėjo tokias kortas, kad, darydamas pirmą ėjimą, būtų galėjęs paimti aštuonis kirčius, o pradėjus varžovams, gavo vos tris...

7. Žaidžiantysis neturi planuoti paimti kirčio kurios nors spalvos karalium, jei tos spalvos turi tik karalių ir vieną ar dvi žemas kortas (valetą ir dar žemesnes). Jeigu vistuojantieji nedarys ėjimų šios spalvos kortomis, tai padaryti teks žaidžiančiajam, o tokiu atveju visas šios spalvos kortas vistuojantieji nukirs. Jeigu karalius yra ketvirta spalvos korta (be tūzo ar damos), kirtį planuoti galima. Reikia bent du kartus sužaisti žemomis tos spalvos kortomis, ir yra šansų paimti kirtį karalium, bet prieš tai reikia išmušti varžovams kozirius.

8. Rizikinga skelbti mizerį, turint kurios nors spalvos žemų kortų, bet neturint tos spalvos septynakės. Arba turint dvi žemas kortas (7, 9) ir vieną aukštą (D, K, ar T). Pirmuoju atveju yra pavojus, kad kuris nors žaidėjas vistuos vienas, ir jei jis turės trūkstamą septynakę, žaidžiantysis bus priverstas paimti kirtį. Antruoju atveju, jei bus vistuojama atviromis kortomis, beveik visada vistuojantieji sugebės palikti sau žemą kortą ir ją įsiūlyti žaidžiančiajam.

9. Pralaimėtinas yra mizeris (sakoma – gaudomas), turint vadinamąją „skylę“ – kurios nors spalvos 7, 10, V. „Skylė“ – tarp septynakės ir dešimtakės.

10. Jeigu atsitinka taip, kad mizerį žaidžiantysis mato, jog tikrai teks paimti kirtį ir pralaimėti padalijimą, šį kirtį reikia stengtis paimti kuo greičiau, nes būna ir taip, kad, jį paėmus, žaidžiančiajam lieka kortos tokių spalvų, kurių vistuojantieji jau nebeturi. Tuomet žaidžiantysis negali atiduoti kirčio varžovams ir būna priverstas paimti visus likusius to padalijimo kirčius. Suprantama, tokiu atveju jis pralaimi daug daugiau, negu paėmęs tik vieną kirtį.

11. Jeigu žaidžiantysis yra Antrojo pozicijoje, vistuojantieji turi stengtis žaisti taip, kad jiems darant ėjimą, kuris nors vistuojantysis dėtų kortą į kirtį paskutinis. Tuomet žaidžiantysis atsidurs itin nepalankioje padėtyje, nežinodamas, kurią kortą dėti: jei padės aukštą – antras vistuojantysis numes į kirtį žemą kortą, pasilikdamas aukštesnę tolesniam žaidimui, ir vėliau paims ta korta kirtį, o jei padės žemą, vistuojantysis ją permuš.

12. Nerašytos taisyklės vistuojantiesiems:

a) jeigu ėjimą daro žaidžiantysis neaukšta korta, pirmas vistuojantysis turi stengtis permušti paeitąją kortą kuo žemesne;

b) jeigu ėjimą daro žaidžiantysis neaukšta korta, antras vistuojantysis, turėdamas šios spalvos aukštą kortą ir nenorėdamas, kad aukštą tos spalvos kortą padėtų į kirtį pirmas vistuojantysis, savo kortą, kuria ruošiasi imti kirtį, ištraukia iš rankos staigiu judesiu, taip perspėdamas pirmą vistuojantįjį, kad šis nedėtų aukštos kortos; toks signalas yra įprastas tarp preferanso žaidėjų, ir nėra smerktinas;

c) jeigu žaidžiantysis daro ėjimą aukšta korta (ar koziriu), o pirmas vistuojantysis kozirių ir reikiamos spalvos kortų neturi, jis deda į kirtį kitos spalvos kortą; jeigu dedamos spalvos jis turi aukštų kortų – tūzą ar karalių su dama, dedamą į kirtį žemą kortą trenkia į stalą, t. y. truputį užsimodamas, ir tuo duoda signalą kitam vistuojančiajam, kad ši jo spalva stipri; gi jeigu dedamos kortos spalva silpna, paprastai žaidėjas atiduodamą kortą pakiša po paeitąja korta ar bent jau lengvai numeta ant stalo; toks signalas taip pat yra įteisintas tarp preferanso žaidėjų.

13. Kitos humoristinės nerašytos taisyklės, kurių, aišku, neprivaloma laikytis, kai kurios iš jų netgi nesuderinamos su žaidimo etika, bet, kaip sakoma, visur yra tiesos grūdas, ir net iš, atrodytų, paties blogiausio patarimo visada galima išpešti naudos:

a) nereikia visada tik laimėti, prarasi varžovus;

b) pirmiau pažiūrėk varžovų kortas, savo visada suspėsi;

c) žaidžiant eglę, nežiopsok, gali negauti kirčio (o juk to ir siekiama – aut. past.);

d) žaidžiant eglę, daryk ėjimą aukščiausia ilgos spalvos korta – daugiau paimsi kirčių;

e) didžiausieji žaidėjo priešai – žmona, staltiesė ir triukšmas;

f) bailiai kortomis nežaidžia, kas nerizikuoja – negeria šampano;

g) išleidai žaidžiantįjį, įlindai į savo kišenę;

h) bijai pralaimėti – nesėsk už stalo, nežaisdamas niekada nepralaimėsi;

i) nesijaudink žaisdamas, galėsi nervintis, užmokėjęs varžovams;

j) žaidimas – ne pasimatymas, vėluoti negalima;

k) daugiau verkšlenk, kortoms patinka ašaros.

Taigi, kaip matome, Preferansas yra gana sudėtingas žaidimas. Reikia daug žaisti, norint jį gerai išmokti. Tik gerai įsidėmėjus visas žaidimo ir rašymo taisykles, įsigilinus į vistavimo subtilybes, galima tikėtis sėkmės.

Preferanso yra daug variantų. Net ir Lietuvoje jis ne visur žaidžiamas vienodai.

Yra žinomas toks eglės žymėjimas: kiekvienas žaidėjas nusibraižo lentelę, kurios viršutinėje eilutėje užrašoma, kiek kirčių paėmė žaidėjas, kai niekas nebuvo žaidžiančiuoju, t. y. kai buvo žaidžiama bendroji eglė, o apatinėje eilutėje – kurios kategorijos buvo žaidimas, kai žaidėjas sužaidė savo eglę:

9 lentelė. Lentelinis eglės žymėjimas.

Iš lentelės matome, kad žaidėjas sužaidęs 7 egles, trečioje iš kurių nepaėmė nė vieno kirčio. Būdamas žaidžiančiuoju, du kartus žaidė „šešis“, du kartus „septynis“ ir vieną kartą „aštuonis“. Neužpildyti apatinės eilutės langeliai po skaitmenimis 2 ir 3 rodo, jog žaidėjas yra dar nesužaidęs dviejų eglių.

Variantas trims žaidėjams

Visos taisyklės tokios pačios, išskyrus šiuos pakeitimus:

1. Pradinė lentelė turi mažiau skilčių, nes dalis jų nereikalinga. Tarkim, žaidžia tik N, E ir S:

10 lentelė. Lapo išbraižymas žaidžiant trise.

2. Dalijantysis irgi dalyvauja žaidime.

3. Pradžioje žaidžiamos ne keturios, bet trys eglės. Kartais susitariama žaisti šešias.

4. Pirkinio premijos dalijančiajam nėra.

5. Nėra žaidžiančiojo aprašymo, kai jis netesi paskelbto žaidimo, t. y. vistuojantieji gauna vistus tik už paimtus kirčius, o už trūkstamus žaidžiančiajam negauna.

6. Žaidimo pabaigoje apskaičiuojant kiekvieno žaidėjo vištų skaičius dalijamas ne iš 4, bet iš 3.

Žaidžiant trise, partija užtrunka gerokai trumpiau, tad galima žaisti ne iki 120, kaip priimta keturiese, o, tarkim, iki 150 ar iki 180.

Preferansas su katilu

Taškų suma, kuri įrašoma lapo centre pradedant žaidimą, vadinama katilu. Sakoma, jog žaidėjas, kuris pirmas surenka take nustatytą taškų sumą, paima katilą. Paėmusiam katilą žaidėjui skiriama premija: pagal susitarimą, nubraukiama tam tikra vištų suma arba kiti žaidėjai užmoka laimėjusiajam grynais.

Preferansas su bomba

Partijos eigoje visi žaidėjai privalo po vieną kartą skelbti bombą. Ją skelbti gali tik žaidėjas, turintis Pirmojo teises. Kai žaidėjas mano, kad tai gali būti naudinga, skelbia balsu: „Bomba!“. Po šio skelbimo tame padalijime tapti žaidžiančiuoju galima tik paskelbus septynis kirčius ar daugiau. Jei niekas neskelbia, žaidžiama bendroji eglė.

Paprastai bomba skelbiama, kai žaidėjas jau neturi eglių ir nori padidinti tolesnio savo žaidimo vertę.

Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS