Kortų žaidimas „Zolitė“ ir jo variantai
Zolitė
Senovinis latvių žaidimas*, populiarus Latvijoje ir dabar. Sunku įsivaizduoti šios šalies gyventoją, mokantį žaisti kortomis, bet nemokantį „Zolitės“. Šis žaidimas latviams reiškia tą patį, ką vokiečiams skatas, rusams – „Primestinis kvailys“, o amerikiečiams – pokeris.
* Žaidimas užrašytas pagal rygiečio Huberto Andersono pasakojimą.
Tai – kirtinis, akinis, kozirinis, individualus žaidimas trims, keturiems ar net penkiems žaidėjams. Pagrindinis variantas žaidžiamas trise. Žaidžiant keturiese – vienas, o žaidžiant penkiese – du žaidėjai paeiliui nuolat tik dalija kortas, kaip žaidžiant „Tūkstantį“, „Preferansą“ ir pan.
Žaidimas pagrįstas kirčiais ir akių rinkimu. Reikalinga 26 kortų kaladė, kuri gaunama, prie 24 kortų pridėjus būgnų septynakę ir aštuonakę. Kortų vertė: tūzas – 11 akių, – dešimtakė – 10 akių, karalius – 4, dama – 3, valetas – 2, o devynakė, aštuonakė ir septynakė akių neturi. Tad iš viso kaladėje yra 120 akių.
„Zolitėje“ koziriai yra visada tie patys. Jų rangų eilė: kryžių dama, vynų dama, toliau – širdžių ir būgnų damos, kryžių, vynų, širdžių ir būgnų valetai, bei visi likusieji būgnai: tūzas, dešimtakė, karalius, devynakė, aštuonakė ir septynakė (64 iliustr.). Iš viso žaidime yra 14 nuolatinių kozirių. Likusių kortų rangų eilė – tūzas, dešimtakė, karalius ir devynakė.
Žaidžiant būtina dėti į kirtį paeitos spalvos kortą, bet neturint koziriuoti nebūtina. Jeigu ėjimas padarytas koziriu, kiti žaidėjai taip pat privalo dėti kozirius.
Dalijama taip: kiekvienam duodama po keturias kortas, dvi kortos atidedamos ant stalo užverstos – pirkinys, po to vėl kiekvienam duodama po keturias kortas. Iš viso žaidėjai gauna po aštuonias.
Norint laimėti padalijimą, reikia įsipareigoti žaisti vienam prieš kitus du žaidėjus ir surinkti kirčiuose ne mažiau kaip 61 akį. Padalijus kortas, Pirmasis, o jei jis pasuoja – Antrasis ar pagaliau dalijantysis skelbia, ar sutinkąs žaisti vienas prieš kitus. Kuris sutinka, vadinamas Didžiuoju. Kiti du žaidėjai vadinami Mažaisiais. teisė būti Didžiuoju suteikiama visada tik vienam – pirmam tai paskelbusiajam žaidėjui. Kaip minėta, Didysis, norėdamas laimėti padalijimą, privalo surinkti 61 akį paimtuose kirčiuose. Mažieji savo kirčius deda ir akis skaičiuoja bendrai.
Didysis paima pirkinio kortas, jų kitiems nerodydamas, dvi nereikalingas kortas užverčia ant stalo. Šių kortų akys priskaičiuojamos Didžiajam padalijimo pabaigoje, jeigu jis paima bent vieną kirtį. Pirmą ėjimą visada daro Pirmasis bet kuria savo korta, toliau – kirtį paėmęs žaidėjas. Paimti kirčiai užverčiami ir nežiūrimi iki padalijimo pabaigos, akis reikia suskaičiuoti ir atsiminti.
Galima sutikti būti Didžiuoju ir nepažiūrėjus savo kortų, sakoma, patamsiu. Dažnai taip daro dalijantysis, kai pasuoja Pirmasis ir Antrasis.
Galima žaisti tik savomis kortomis, neimant pirkinio. Tuomet abi pirkinio kortos pridedamos prie Mažųjų paimtų kirčių, sužaidus visus aštuonis kirčius. Sakoma, žaidžiama Zolė.
Jeigu Didysis laimi padalijimą, paėmęs pirkinį ir surinkęs 61 ar daugiau akių, laimi paprastai. Jis gauna po vieną tašką iš kiekvieno varžovo, iš viso du:
| A | B | C |
|---|---|---|
| +2 | -1 | -1 |
Jeigu šiuo atveju Mažieji surenka mažiau kaip 31 akį, Didysis laimi dvigubai. Sakoma – Mažieji liko Janiais. Žaidžiant patamsiu, įvertinimas taip pat dvigubinamas. Jeigu Didysis paima visus kirčius, gauna po 3 taškus iš kiekvieno Mažojo, iš viso šešis. Žaidžiant Zolę, laimėjimo atveju Didysis iš kiekvieno Mažojo gauna po 5 taškus, jei šiuo atveju jie lieka Janiais, jis gauna po 10, o jeigu paima visus kirčius – po 15 taškų.
Sakykim, Didysis žaidė Zolę patamsiu ir surinko 94 akis, Mažieji – tik 26. Tad Didysis laimi po 20 taškų iš kiekvieno varžovo: po 5 taškus už Zolę, be to – dvigubai, kadangi patamsiu, tad po 10, ir dar dvigubai, kadangi Mažieji liko Janiais, iš viso – 40 taškų.
Nebūtina žaisti iki paskutinio kirčio. Jeigu Didysis mano, kad surinkęs daugiau kaip 60 akių ir mato, kad visų kirčių nepaimsiąs, gali skelbti „Gana!“ ir atversti kortas. Jeigu paaiškėja, kad 61 akies jis nesurinko, pralaimi.
Didysis, manydamas, kad pralaimėsiąs, gali pasiduoti po pirmojo kirčio, kai antrajam kirčiui dar nė vienas žaidėjas nepadėjo kortos ant stalo. Tuomet jis pralaimi minimaliai – po 2 taškus kiekvienam varžovui.
Jeigu Didysis surenka 31-60 akių, pralaimi kiekvienam varžovui po 2 taškus, jei surenka 1-30 akių, pralaimi po 3 taškus, jei negauna nė vieno kirčio (būna ir taip!), pralaimi po 4 taškus. Žaidžiant patamsiu, pralaimi dvigubai.
Žaidžiant keturiese (ar net penkiese), kortas dalijantis žaidėjas vadinamas Laisvuoju. Jeigu Mažieji pralaimi ar laimi, atitinkamai pralaimi ar laimi ir Laisvasis.
Jeigu nė vienas žaidėjas nenori būti Didžiuoju, kortos perdalijamos iš naujo, o ant popieriaus lapo žymimas ženklas:
Jis vadinamas bendrąja egle. Žaidėjas, kuris laimi kitą padalijimą, (sakoma – laimi bendrąją eglę), gauna iš varžovų papildomai dar po vieną tašką. Jeigu esant bendrajai eglei Didysis pralaimi, sakoma – „kabinamas ant eglės“, ir jam žymima asmeninė eglė. Ji žymima prie bendrosios eglės kamieno atitinkama raide, kad būtų galima lengvai atskirti, kuriam žaidėjui eglė priklauso, pvz.:
Jeigu Didysis laimi, atitinkama eglė pažymima simetrišku brūkšneliu iš kitos kamieno pusės, sakoma, eglė nurašoma, o piešinys darosi panašus į stilizuotą eglę.
Jeigu yra kelios bendrosios eglės ir kelios asmeninės, kiekvienas padalijimą laimėjęs Didysis pirmiausia nurašo savo asmenines, po to bendrąsias egles. Kai nelieka bendrųjų eglių, asmeninės nurašinėjamos iš eilės ta tvarka, kaip jos pažymėtos ant kamieno. Jei Didysis nurašo svetimą eglę, už tai gauna papildomai iš jos savininko tiek taškų, kiek yra žaidėjų, įskaitant ir dalijantįjį bei penktąjį žaidėją (jeigu toks yra).
Piešinyje parodytas užrašas, kai yra sužaistos ir nurašytos dvi bendrosios eglės, viena žaidėjo A ir viena žaidėjo C. Nenurašyta viena bendroji ir viena žaidėjo A eglė.
Iš anksto susitariama, kiek bus žaidžiama: dvi, trys, keturios valandos ar kaip nors kitaip. Paprastai, artėjant žaidimo pabaigai, susitariama, kad nuo tam tikro momento bus nurašinėjamos tik asmeninės eglės. Jeigu, pasibaigus žaidimui, lieka dar nenurašytų eglių, jų savininkai pralaimi varžovams už kiekvieną likusią eglę po vieną tašką.
Didžiajam kartais būna sunku laimėti, kai jis atitinkamame padalijime yra Antrojo pozicijoje, t. y. kai pirmą padalijimo ėjimą daro jo dešinysis varžovas. Dažnai po tokio ėjimo jam tenka pasirinkti: pvz., neturint reikiamos spalvos, kirsti vertingu koziriu, sakykim, būgnų tūzu ar dešimtake, kurie vadinami Plačiaisiais, ir kuriuos gali permušti Trečiasis, taip pat neturėdamas reikiamos spalvos kortų ir taip paimdamas daug akių turintį kirtį, ar dėti žemos vertės kortą, kurią Trečiasis permuš be jokio vargo. Bet prityrusiam žaidėjui nėra reikalo aiškinti šių tiesų, ir reikia daug žaisti, kad patyrimas bei intuicija patartų žaidėjui, kaip elgtis vienu ar kitu žaidimo momentu.
Žaidžiant iš pinigų, paprastai atsiskaitoma po kiekvieno padalijimo, tad taškų užrašai nereikalingi, užtenka pažymėti tik egles.
Zolitė su ratu
Tuo atveju, kai niekas nenori būti Didžiuoju, pirkinio kortos atidedamos į šalį, kiekvienas žaidžia individualiai, stengdamasis paimti kuo mažiau kirčių. Žaidėjas, kuris paima kirčių daugiausiai, pralaimi varžovams po 2 taškus. Jei po lygiai paima du, pralaimi abu.
Šio varianto prityrę žaidėjai nemėgsta, nes netenka galimybės išprovokuoti kurį nors varžovą sutikti būti Didžiuoju, kai turėdamas geras kortas, žaidėjas specialiai pasuoja, o Antrasis ar Trečiasis, tikėdamiesi rasti pirkinyje gerų kortų, ima jį. Toks pasavimas su geromis kortomis vadinamas „kandimu“. „Kandant“ dažnai laimima žymiai daugiau, negu būnant Didžiuoju.
Žaidžiant „Su ratu“ keturiese ar penkiese, pirmuosius abu ėjimus daro Laisvasis (dalijęs kortas) pirkinio kortomis, nepriklausomai nuo to, kas paima pirmąjį kirtį. Trečią padalijimo ėjimą daro Pirmasis ir t. t., tad Laisvasis niekada nepralaimi, žaidžiant „Su ratu“, nes daugiau kaip du kirčius paimti negali.