Kortų žaidimo „Imperatorius“ taisyklės

Individualus, kirtinis, kozirinis žaidimas, sukurtas 1979 m. Gali žaisti 2-4 žaidėjai, bet geriausia – dviese ar trise. Reikalinga 52 kortų kaladė su keturiais džokeriais (56 kortos). Kortų rangų eilė spalvose įprastinė – nuo tūzo iki dviakės.

Žaidžiant keturiese, išdalijama visa kaladė, dalijant po dvi kortas, iš viso kiekvienam po 14. Žaidžiant dviese ar trise, atliekamos kortos tame padalijime nenaudojamos.

Kiekvienas žaidėjas nusistato sau kozirių spalvą ir iš eilės, pradedant Pirmuoju, ją paskelbia. Visų žaidėjų kozirių spalvos turi būti skirtingos, tad žaidžiant keturiese, dalijančiajam pasirinkimo nelieka.

Iš gautų kortų kiekvienas žaidėjas atsirenka sau po septynias, jo manymu, reikalingiausias kortas, o likusias užverčia šalia savęs ant stalo. Šios kortos taip pat tame padalijime nenaudojamos, bet reikalingos, įvertinant padalijimą. Suprantama, neverta atidėti nereikalingų kortų, kol visi žaidėjai nepaskelbia savo kozirių, kadangi neaišku, kieno kokie. Kiekviename naujame padalijime koziriai pasirenkami iš naujo.

Tarp atidedamų septynių kortų neturi būti nė vieno tūzo, nė vienos savo kozirių spalvos figūros ir apskritai daugiau kaip dviejų figūrų (karalių, damų ir valetų). Džokerius atidėti galima, bet tai neduoda jokios naudos.

Vienas džokeris pažymimas, jis vadinamas Imperatorium, kiti trys džokeriai vadinami Viziriais. Džokeriai yra nuolatiniai ir vyriausieji koziriai žaidime, vyriausias jų – Imperatorius, o Viziriai yra lygiaverčiai. Jeigu viename kirtyje yra keli Viziriai, vyresniuoju laikomas tas, kuris į kirtį padėtas anksčiau. Bet kuris džokeris yra aukštesnis koziris už žaidėjų pasirinktuosius.

Žaidžiant privaloma dėti į kirtį paeitos spalvos kortą, jos neturint – privaloma dėti kozirį. Dedant į kirtį savo kozirį, privaloma balsu pareikšti: „Koziris!“. Nepaskelbus kozirio, ši korta netenka savo kozirinės galios. Imperatorium daryti ėjimą ar kirsti galima tik neturint pasirinktos spalvos kozirių.

Kai į kirtį padedami du ar daugiau kozirių juos skelbiant, kirtį ima žaidėjas, kurio koziris aukščiausias, o jei į kirtį pretenduoja vienvardžiai koziriai, pvz., du karaliai, kirtį ima tas, kuris minėtąjį karalių padėjo anksčiau.

Pvz., žaidėjas A pasirinko koziriais vynus, žaidėjas B – kryžius, C – širdis, o žaidėjui D liko būgnai. A daro ėjimą ♥9. Tarkime, B šios spalvos neturi, tad deda ♣10, skelbdamas „Koziris!“, C deda ♥V („Koziris!“), kuriuo permuša žaidėjo B kozirį, o žaidėjas D – ♦D (irgi koziris!). Tad kirtį ima žaidėjas, D, kurio padėtas koziris aukščiausias.

Jeigu žaidėjas D būtų turėjęs širdžių spalvos kortą, sakykim, tūzą, jis būtų privalėjęs jį padėti, bet tokiu atveju kirtis būtų atitekęs žaidėjui C, padėjusiajam aukščiausią kozirį iš visų.

Kitas pavyzdys (koziriai tie patys): A paėjo ♠K („Koziris!“), B – ♣K („Koziris!“), C – ♥8 (irgi koziris, bet C neturi paeitos spalvos kortos ir aukštesnio kozirio, kuriuo galėtų karalių permušti), D – ♦D („Koziris!“). Kirtį ima žaidėjas A, kadangi jo karalius padėtas pirmiau už žaidėjo B karalių (78 iliustr.).

Koziris nekerta vyresnės tos pačios spalvos kortos, jei ta korta yra padarytas ėjimas, nors, suprantama, dariusiajam ėjimą ši korta nėra koziris.

Pvz., mūsų atveju, žaidėjas A paėjo ♥T, B – ♥8, C – ♥D („Koziris!“), D – ♥10. Kirtį ima žaidėjas A, nes jo aukščiausia paeitos spalvos korta – tūzas, kurio niekas nepermušė. Bet, jeigu, sakykim, tūzą būtų kuris nors permušęs kitos spalvos savu koziriu, pvz., žaidėjas B (♣10) ar D (♦V), kirtis atitektų žaidėjui C, kurio koziris (♥D) iš visų padėtų kozirių aukščiausias. Priminsime, ♥T žaidėjui A nėra koziris.

Ši taisyklė galioja tik tuo atveju, kai kirtyje visos kortos – vienos spalvos, ir nėra permušančio kitos spalvos kozirio.

Žaidimo tikslas – paimti kuo daugiau kirčių ir surinkti juose kuo daugiau taškų, kurie skiriami už tam tikras nukirstas kortas.

Kiekvienas kirtis vertinamas 10 taškų. Už kiekvieną tūzą kirtyje žaidėjas gauna po 5 taškus, už kiekvieną karalių – po 4, už kiekvieną damą ir valetą – atitinkamai po 3 ir 2.

Žaidime yra premijinės kombinacijos – poros. Poros sudaromos iš dviejų kortų. Jei žaidėjas turi rankoje porą ir nusprendžia jos neardyti, gali dėti į kirtį, kai tai įmanoma, abi porą sudarančias kortas, kurios laikomos lyg viena. Tokiais atvejais žaidėjas turi teisę turėti rankoje ne septynias, o aštuonias kortas (ar dar daugiau, jei turi daugiau porų), t. y. žaidimo pradžioje gali atidėti tik šešias kortas ar dar mažiau. Jeigu žaidėjas pasiliko rankoje porą, išardyti jos jau neturi teisės ir privalo padėti į kirtį, kai tai būtina. Sužaidus visus septynis kirčius, žaidėjams neturi likti kortų rankose.

Premiją už porą žaidėjas gauna tik tuomet, kai juo paima kirtį. Jeigu porą nukerta kitas žaidėjas, jis ir gauna premiją.

Kozirinės poros yra aukštesnės už savo spalvos tūzą, ir gali būti nukirstos tik Viziriais ar Imperatorium, bet kirsti negalima, jeigu pora padarytas ėjimas, ir turint bent vieną paeitos spalvos kortą. Nekozirinės poros taip pat aukštesnės už savo spalvos tūzą, bet gali būti nukirstos bet kuriais koziriais.

Poros yra keturių rūšių:

1. Didžioji kozirinė pora – sudaryta iš kozirių spalvos karaliaus ir damos. Jos vertė kirtyje – 15 taškų.

2. Mažoji kozirinė pora – sudaryta iš kozirių spalvos damos ir valeto. Jos vertė – 12 taškų.

3. Paprasta didžioji pora – ne kozirių spalvos karalius ir dama. Vertė – 10 taškų.

4. Paprasta mažoji pora – ne kozirių spalvos dama ir valetas. Vertė – 8 taškai.

Už poras skaičiuojami tik jų vertės taškai, o už atskiras figūras, kurios sudaro poras – karalius, damas ir valetus – neskaičiuojami.

Nepaėmęs padalijime nė vieno kirčio žaidėjas gauna taškus tik už figūras, atidėtas tarp nereikalingų kortų. Už pažeidimus atidedant nereikalingas kortas – 50 taškų bauda.

Partiją laimi žaidėjas, pirmas surinkęs 300 taškų.

Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS