Šis žaidimas* labiausiai paplitęs Pietų Lietuvoje. Kirtinis, kozirinis, individualus. Žaidžiamas keturiese 24 kortų kalade. Kortų rangų eilė: vyriausia spalvos korta – karalius, po jo – tūzas, dama, valetas, dešimtakė ir devynakė. Žaidžiant būtina dėti į kirtį paeitos spalvos kortą, o neturint – koziriuoti.
* Žaidimas užrašytas Vilniuje pagal Alfonso Verksnio pasakojimą.
Žaidimas pradedamas luomų pasiskirstymu: Žaidėjai traukia kortas iš užverstos kaladės. Kuris pirmas ištraukia karalių, tampa Karalium, kuris pirmas ištraukia tūzą, tampa Ponu, ištraukęs valetą, tampa Vežėju, o bet kurios akinės kortos savininkas tampa Tarnu (kaimo žmonių dar vadinamu Mėšlavežiu).
Visada kortas dalija Tarnas, kiekvienam duodamas dukart po tris kortas, tad iš viso po šešias. Paskutinę savo kortą atverčia, ši korta rodo kozirių spalvą. Pirmąjį ėjimą daro Pirmasis, o toliau – kirtį paėmęs Žaidėjas.
Žaidėjų tikslas – paimti daugiau kirčių už aukštesnio luomo žaidėjus. Kai žemesnio luomo žaidėjas paima daugiau kirčių už aukštesnio luomo žaidėją, kitame padalijime jie luomų hierarchijoje susikeičia vietomis, pvz., jei Tarnas paima daugiau kirčių už Poną, jis pats tampa Ponu, o varžovas – Tarnu.
Ši taisyklė tik iš dalies taikoma Karaliui, kuriam užtenka paimti bent vieną kirtį, kad išsaugotų savo titulą.
Taigi po kiekvieno padalijimo, jei Karalius paima bent vieną kirtį, daugiausia kirčių paėmęs žaidėjas (neskaitant Karaliaus) tampa Ponu, ir atitinkamai persiskirsto luomais kiti žaidėjai. Jei keli žaidėjai paima po lygiai kirčių, luomais nesikeičia. Nė vieno kirčio nepaėmęs Karalius iškart tampa Tarnu, net jeigu ir kitas kuris nors žaidėjas taip pat nepaima nė vieno kirčio.
Po kiekvieno padalijimo žaidėjai, kurie priversti pereiti į žemesnį luomą, užmoka padariusiam karjerą žaidėjui iš anksto sutartą sumą.