Pasjansai

Kaip žinome, kortos atsirado dar viduramžiais. Pagrindinė jų paskirtis – žaidimas. Paprastai žaidžiama keliese, mažiausiai – dviese. O ką daryti, jei kortas turime, gi varžovo – ne?

Atsakymas paprastas: dėliokime pasjansą! Pasjansas – tai žaidimas kortomis vienam žaidėjui. Ir dažnai – ne žaidimas, o tam tikras galvosūkis, kuriam teisingai išspręsti reikia ne tik sėkmės, bet ir sugebėjimo logiškai mąstyti, kantrybės. Prancūzų žodis „patience“, iš kurio kilęs šio žaidimo pavadinimas, kaip tik ir reiškia „kantrybę“.

Manoma, kad pirmieji pasjansai atsirado būtent Prancūzijoje. Iš pradžių jie būdavo dėliojami iš vienos kaladės, vėliau atsirado tokių, kuriems prireikė kelių kaladžių. Ilgą laiką pasjansų dėliojimas buvo madingas tik tarp turtingųjų. Būdavo laikoma geru tonu mokėti keletą pasjansų. Vėliau jie paplito ir tarp paprastųjų miestelėnų, kaimo gyventojų.

Pasjansus labai mėgo prancūzų dvariškiai karaliaus Liudviko XIII laikais. Itin jie išpopuliarėjo Prancūzijoje ir Anglijoje prieš Prancūzų revoliuciją. 1784 m. Londone buvo išleista apie pasjansus viena pirmųjų knygų pasaulyje – „Iliustruoti pasjanso žaidimai“, kurią parašė Ledi Adelaidė Kanogan. Napoleono žygių metu pasjansai paplito visoje Europoje.

Atsiradus pasjansams, kuriems reikalingos kelios kaladės, patogumo dėlei buvo pradėtos gaminti mažesnio formato kortos. Vadinamosios pasjansinės kortos yra beveik du kartus mažesnės už įprastąsias, kuriomis žaidžiami įvairūs žaidimai. Iš pradžių pasjansus dėliodavo pavieniai asmenys, po to atsirado ir vadinamųjų porinių pasjansų, kuriuos dėlioja dviese. Poriniai yra lyg tarpinė grandis tarp pavienių pasjansų ir įprastų žaidimų kortomis, kadangi juose dažnai varžomasi, rungtyniaujama.

Šiuo metu pasaulyje žinomi keli šimtai įvairių pasjansų. Apie juos yra išleista daug knygų. Atsirado žmonių, kurie šiuos įdomius žaidimus kolekcionuoja, kuria naujus. Europoje garsus aistringas pasjansų mėgėjas, rinkėjas ir kūrėjas čekas V. Omasta, įvairiomis kalbomis išleidęs ne vieną pasjansų rinkinį. Daug pasjansų yra surinkęs A. Perelmanas iš Sankt-Peterburgo, o taip pat šių eilučių autorius.

Manome, kad pasjansai pas mus užmiršti nepelnytai. Šioje knygoje pateikiame keletą, norėdami bent šiek tiek supažindinti su jais ir sudominti skaitytojus. Tikimės, kad atsiras mėgėjų, kurie turės daug malonių akimirkų, sėkmingai sudėlioję vieną ar kitą pasjansą. Čia rasite ir sudėtingesnių, kurių sėkmingam sprendimui teks gerokai pasukti galvas, ir visiškai paprastų.

Pagrindinės pasjansų rūšys pagal naudojamą kaladę – mažieji, kurie dėliojami 32 (kartais – 36) kortų kalade, vadinamąja piketine („Piketas“ – vienas seniausiųjų kortų žaidimų pasaulyje, žaidžiamas būtent tokia kalade), dvigubieji – dėliojami dviguba 32 ar 36 kortų kalade, paprastieji – dėliojami 52 kortų kalade (su džokeriais ar be jų), ir didieji – vadinamieji grand-pasjansai, dėliojami dviguba 52 kortų kalade (taip pat su džokeriais ar be jų).

Ką reikia žinoti, dėliojant pasjansus?

Vienas iš dažniausiai sutinkamų pasjanso tikslų – vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis, surinkti atskiromis krūvelėmis visų keturių spalvų kortas. Visos vienos spalvos kaladės kortos vadinamos šeimyna. Jeigu vienos šeimynos kortos sudedamos iš eilės pagal įprastinę kortų rangų eilę, tokia eilė vadinama linija arba hierarchija. Jeigu linijoje kortos sudėtos nuo žemiausios iki aukščiausios, linija vadinama augančia (kylančia), jei atvirkščia tvarka – žemėjančia. Linijos dalis vadinama serija.

Dvi vienos šeimos kortos, einančios viena paskui kitą pagal jų hierarchiją, vadinamos pora, pvz., vynų devynakė ir dešimtakė, būgnų triakė ir dviakė ir pan.

Kaladė, iš kurios imamos kortos ir dėliojamos pagal vieno ar kito pasjanso taisykles, vadinama rezervu. Rezervas paprastai laikomas rankoje kortų nugarėlėmis į viršų arba padedamas ant stalo.

Jeigu dėliojant dalis nereikalingų kortų atidedama į šalį ir toliau nenaudojamos, tokia atidėtų kortų šūsnis vadinama fondu.

Tad siūlome pamėginti.

Šioje knygoje dėl vietos stokos pateikiame tik keletą pasjansų. Tikimės, kad jie sudomins skaitytojus.

Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS