Pasjansas „Žioplys“

(52 kortų kaladė)

Tai linksmesnis pasjanso variantas, žinomas tik Lietuvoje. Gali žaisti nuo dviejų iki šešių žaidėjų.

Išdalijama visa kaladė kiekvienam po lygiai. Paskutinė korta atverčiama ir padedama stalo viduryje, ši korta vadinama startine. Ant startinės kortos augančia linija formuojama hierarchija, bet joje spalvų nepaisoma: tarkim, ant bet kurios dešimtakės galima padėti bet kurį valetą.

Žaidėjai savo kortų į rankas neima. Tai yra kiekvieno asmeninis rezervas, kuris paliekamas ant stalo užverstas.

Pradeda Pirmasis. Jis atverčia pirmą savo rezervo kortą. Ją galima padėti ant startinės, jeigu atverstoji yra vienu laipsniu aukštesnė už hierarchijos kortą, kaip minėta, nepaisant spalvos. Tuomet žaidėjas gali imti kitą savo rezervo kortą. Jeigu pirmos kortos padėti į stalo vidurį negali, deda ją atverstą šalia savo rezervo. Ant šios kortos formuojamas žaidėjo fondas.

Kai Pirmasis padeda kortą į savo fondą, kortą iš savo rezervo ima kitas žaidėjas. Dabar jis gali padėti tinkančią kortą ne tik į hierarchiją, bet ir į varžovo fondą, laikydamasis taisyklės: dedama korta turi būti vienu laipsniu aukštesnė arba žemesnė, nepaisant spalvos. Tad į stalo vidurį kortos dedamos tik augančia linija, o varžovams – ir augančia, ir žemėjančia.

Kai antrasis žaidėjas jau negali dėti kortos į stalo vidurį ar į varžovo fondą, pradeda formuoti savo fondą.

Taip žaidžia visi iš eilės, ir jau apėjus vienam ratui, visi turi ir užverstus rezervus, ir atverstus fondus. Žaidimo eigoje stalo vidury kortų šūsnis auga, o žaidėjams kortų nuolat mažėja.

Kiekvienas žaidėjas, atėjus eilei daryti ėjimą, pirmiausia privalo patikrinti, ar negali kur nors perkelti viršutinės savo fondo kortos. Jeigu gali, privalo tai padaryti, po to gali perkelti taip pat ir kitą fondo kortą. Kai viršutinės fondo kortos perkelti niekur negali, turi teisę imti vieną rezervo kortą. Jeigu ją padeda ne sau, t. y. į stalo vidurį ar kuriam nors varžovui, vėl privalo pirmiausia pažiūrėti, ar dabar netinka kur nors viršutinė fondo korta.

Jeigu žaidėjas galėtų tą pačią kortą dėti į kelias vietas, prioritetą turi stalo vidury formuojama hierarchija, arba dešinysis varžovas.

Jeigu žaidėjas gali perkelti kortą į hierarchiją ar į kurio nors varžovo fondą, bet to nepadaro, tarkim, nepastebėjęs, jis baudžiamas: visi žaidėjai paima po vieną savo rezervų kortą ir visi paeiliui padeda šias kortas į taisykles pažeidusiojo žaidėjo rezervo apačią. Sakoma – „duoda jam žioplavos“. Paprastai „žioplavos davimas“ palydimas juokingais varžovų komentarais ir draugiškais pasišaipymais. Nubaustas žaidėjas netenka teisės tęsti ėjimą, ir toliau žaidžia jo kairysis varžovas.

Kai pasibaigia kurio nors žaidėjo rezervas, apverčiamas fondas, ir žaidimas tęsiamas. Apverčiant paliekama viršutinė fondo korta ant stalo, kad iškart būtų galima ją perkelti, kur galima. Jeigu paskutinė rezervo korta padedama į savo fondą, jis neapverčiamas tol, kol neateina eilė daryti ėjimą.

Kai pasibaigia kurio nors žaidėjo rezervo ir fondo kortos, jis iš žaidimo iškrenta, likusieji tęsia. Padalijimas baigiamas iškart, kai kortų lieka tik vienam žaidėjui. Jis pralaimi, ir skelbiamas „žiopliu“.

Pagal susitarimą galima pasunkinti žaidimą, pvz., hierarchiją stalo vidury formuoti, keičiant spalvas: ant raudonos kortos dedant juodą ir atvirkščiai.

Teksto autorius: ALBINAS BORISEVIČIUS